Titanų medžiotoja

2

Jau nebesitikėjau pabusti, bet pabudau su veriančiu skausmu visame kūne. O į mane ryškiai mėlynomis akimis žvelgė gal metais ar dviem vyresnis vaikinas. Jis susidomėjęs nužiūrinėjo mane, tai man kėlė baimę. Tačiau pabandžiusi pajudėti tik susiraukiau iš skausmo.
- Ei nejudėk,- aksominiu balsu paliepė man vaikinas.
Jo toks nurodinėjimas mane tik erzino, bet jo išvaizda ir balso skambesys kėlė tik įtarimą. Per visą savo gyvenimą niekad nemačiau tokių ryškių akių ir tokių žvilgančių juodų plaukų, na taip pat jo veido bruožai atrodė lyg būtų iškalti ant lygaus akmens.
- Žmonės taip neatrodo,- tyliai sušnabždėjau.
- Atleisk, ką sakei?- paklausė juodaplaukis savo neįtikėtinai gražiu balsu.
- Tu esi vienas iš jų,- jau pikčiau ir garsiau tariau.
- Ar kalbi apie titanus?- juokdamasis paklausė vaikinas.
- Nieko čia juokingo,- bandydama atsisėsti tariau.
- Ei nejudėk, tu kaip matau neseniai nužudei žaibo titaną,- bandydamas mane paguldyti tarė per daug tobulas juodaplaukis.
Muisčiausi kiek tik leido mano skaudantis kūnas, bet greitai buvau prispausta tvirtų rankų prie lovos.
- Nagi nesimuistyk,- piktai žvelgdamas į mane paliepė nepažįstamasis.
- Neaiškink man titane,- nesėkmingai bandydama pajudėti sušukau.
Man pradėjus šūkauti juodaplaukis nieko nelaukęs prispaudė savo lūpas prie manųjų. Tai net nebuvo galima pavadinti bučiniu, bet apstulbau ir nustojau muistytis.
- Suprantu, atrodau šiek tiek keistai, bet esu žmogus. Kaip ir tu nužudžiau titaną ir perėmiau jo galią, galbūt dėl to šiek tiek ir pasikeitė mano išvaizda. Bet tikrai esu žmogus. Prašau patikėk manimi,- paskutinius žodžius jis ištarė lyg maldavimą.
Nurijusi seiles nusprendžiau juo patikėti.
- Rozmari, bet gali mane vadinti Mari,- prisistačiau vaikinui, kurio visiškai nepažįstu.
- Leonipas, bet vadink mane Leo,- plačiai nusišypsodamas ir paleisdamas mane prisistatė juodaplaukis.
- Tavo keistas vardas,- šyptelėjusi tariau.
- Ak tik nereikia, esu girdėjęs ir keistesnių vardų,- pamodamas ranka tarė mėlynaakis.
- O ką turėjai omenyje, kad nužudžiau žaibo titaną?- atsisėsdama ir lengvai pasiražydama paklausiau.
- Pažvelk į savo riešą,- Leo rankos mostu parodė į mano kairę ranką.
Pažvelgusi nustebau, nes ant jo atsirado žaibo formos randas, kuris iš dalies net priminė neseniai padarytą tatuiruotę. Apžiūrėjusi savo riešą ištiesiau ranką link nepažįstamojo. Iš pradžių jis nė nesuprato, ko aš noriu, bet greitai susigaudęs papurtė galvą ir paprastai nusiėmė savo marškinėlius.
- Mano ženklas prie širdies, nes nužudžiau gydomųjų galių turintį titaną,- pasilenkęs link manęs paaiškino Leonipas.
Perbraukiau per jo randą - tatuiruotę, kuri buvo lyg keista širdis perbraukta keletą kartų. Nuo mano prisilietimo vaikinas susiraukė, o po mano pirštais sužvilgo baltos švieselės.
- Geriau taip nebedaryk,- atitraukęs mano pirštus paprašė juodaplaukis.
- Gerai, bet paleisk mane,- nusipurtydama jo ranką nuo savęs paliepiau.
Vaikinas tik šyptelėjo ir atsitraukęs nuo manęs išėjo iš kambario. Nieko nelaukusi pradėjau ruoštis kelionei, nes neplanavau likti viena su nepažįstamuoju.