Titanų medžiotoja

21

Pradėjus vykdyti planą keliavome toliau link žaibo titano namų. Vaikinai nors ir nenorėjau klausytis, bet man papasakojo, kad tas titanas, buvo galingiausias iš visų. Dėl jo kaltės visi kiti įsiveržė į Žemę. Žaibo titano vardas buvo Berisas, jo žmona kaip jau žinojau Marijana, bei ji valdė augalus. Ši išskirtinė pora turėjo tris vaikus, visi jie valdė žaibo elementą. O jų namus saugojo įvairių elementų titanai. Jei teisingai supratau ta šeima buvo lyg karališkoji titanų šeima.
- Jie dažnai kviečia į savo namus žmones, tam kad Berisas pasinaudotų jaunomis merginomis,- toliau kalbėjo Lakas.
- Tai jis buvo nieko prieš naudotis kitomis merginomis, bet jo žmona negalėjo turėti meilužio?- kilstelėjusi antakį paklausiau.
- Berisas labai pavydus titanas ir jis tiki, kad Marijanos kūnas gali priklausyti tik jam,- atsakė į mano klausimą Leonipas.
- O kokia jo mėgstamiausia spalva?- paklausiau kai sustojome buvusioje rūbų parduotuvėje.
- Raudona,- tyliai atsakė Leo.
Linktelėjau ir toliau ieškojau tinkamos suknelės. Mano suknelė turėjo uždengti visus randus - tatuiruotes. Lengviausia paslėpti bus regos titano ženklą, nes jis atsirado ant kairio šono tiesiai ant šonkaulių. Sunkiausia paslėpti bus kitus mano ženklus, nes jie gan matomose vietose. Tačiau visad galima pameluoti, jog tai tikros tatuiruotės, kurias pasidariau dar prieš jų ataką. Galiausiai radau ilgą raudoną suknelę.
Griebusi suknelę nuėjau į persirengimo kambarį. Nusirengusi nužvelgiau savo ženklus, kadangi turėjau regos titano galią mačiau, kad jie švyti, tai man neteikė jokio džiaugsmo. Papurčiau galvą ir užsivilkau suknelę, ji kuo puikiausiai prigludo prie mano kūno, kuris šiek tiek buvo pasikeitęs per tą laiką, kol Žemėje buvo titanai. Tačiau man tai netgi patiko, o suknelė iki juosmens buvo dailiai prigludusi, o žemiau laisvai krito ir mano laimei ji buvo ilgomis rankovėmis, tam kad paslėpčiau žaibo ženklą, kuris puikavos ant riešo.
Veidrodyje nužvelgusi save, jaučiausi patenkinta, bet supratau, kad apgavikai su kuriais keliavau taip pat norėtų pamatyti mano suknelę. Išlindusi iš persirengimo kabinos atsikrenkščiau, taip atkreipdama dėmesį į save.
- Wow,- pirmas į mane pažvelgęs tarė Laklanas.
Leo nieko nedrįso sakyti, tik nusišypsojęs linktelėjo.
- Ar dar toli mums teks keliauti?- nusukusi akis nuo juodaplaukio paklausiau.
- Apie dešimt minučių, tad gali nepersirenginėti,- vis dar nustebęs atsakė Lakas.
- Puiku.
Po to grįžau į kabiną ir galvojau ar įmanoma būtų, kur nors paslėpti tikrą ginklą, nors ir turėjau savo galias, kurių pagalba galėjau pati susikurti ginklus.