Titanų medžiotoja

15

Pabudau šiltoje lovoje, bet šį kartą viena, norėjau pasimėgauti didele lova, bet negalėjau net pajudėti.
- Na jis gerai tave apdaužė,- įėjęs į kambarį tarė Lakas.
- Atėjai pasityčioti iš manęs?- kilstelėjusi antakį paklausiau.
- Oj ne, atėjau pakviesti pasitreniruoti,- meiliai nusišypsojęs tarė šviesiaplaukis.
- Tikiuosi, tu juokauji,- bandydama atsisėsti tariau.
- Mari, aš visiškai nejuokauju,- čiupdamas mane už rankos tarė Laklanas.
Sucypiau iš skausmo ir greitai pati pašokau ant kojų, bei nusekiau šviesiaplaukiui iš paskos. Ėjome į tą patį kambarį, kuriame treniravausi kartu su Leo.
- Pulk mane,- visiškai ramiai tarė Laklanas.
Mano kūnas nieko nelaukęs puolė vaikiną, bet vos spėjau užsimoti sustingau nuo Lako antakio kilstelėjimo. Jam pajudinus kitą antakį žengiau žingsnį atgal ir suklupau.
- Liaukis,- sucypiau kritusi ant užpakalio.
- Turi išmokti atsilaikyti prieš mano galias, nes yra ir kitų turinčių tokias galias kaip mano,- šyptelėjęs tarė šviesiaplaukis.
- Tad turiu išmokti jausti kitų judesius ir kovoti užsimerkusi?- kilstelėjusi antakį paklausiau.
- Būtų gerai, bet tai per daug sunku, tad turi išmokti kovoti su tuo,- pasilenkęs virš manęs tarė vaikinas.
- Šitaip?- spirdama šviesiaplaukiui į koją paklausiau.
Lakas suklupo visai šalia manęs ir nusišypsojęs čiupo mane už pėdos. Lengvu judesiu jis ją sulaužė, nuo to pradėjau klykti iš skausmo.
- Titanas galėtų sulaužyti tave daug lengviau nei aš tavo pėdą,- padėdamas mano koja ant grindų paaiškino man Lakas.
- Tau su galva gal negerai?- bandydama susikaupti ir nenualpti paklausiau.
- Aš tik bandau tau padėti,- klūpėdamas šalia manęs teisinosi vaikinas.
- Kas čia nutiko?- įeidamas į kambarį, kuriame treniravomės paklausė Leo.
- Velniop tave, Lakai,- pradėdama švytėti tariau.
- Laklanai, ką tu padarei?- eidamas link manęs paklausė Leonipas.
Šviesiaplaukis nieko neatsakė, nes bandė pasitraukti nuo manęs, bet tai man tik buvo naudingiau.
- Mari, net negalvok prieš mane naudoti savo galių,- įsakmiai man paliepė Lakas.
Tačiau šį kartą mano kūnas klausė tik manęs ir savo pavogtos galios pagalba sukūriau lanką. Įtempiau lanko nematomą templę ir iš karto susikūrė žaibinė strėlė.
- Leo, sustabdyk ją,- suklykė Laklanas man pasiruošus šauti į jį.
- Mari, nurimk jis mūsų draugas,- priėjęs prie manęs į ausį sušnabždėjo juodaplaukis.
- Jis turi pajausti skausmą, kurį jaučiu aš,- specialiai taikydama šviesiaplaukiui į koją atsakiau.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpdama paleidau strėlę, kuri paleista dingo, bet pasiekusi savo tikslą sušvito, bei pervėrė vaikino koją. Lakas suklykė iš skausmo, visai kaip aš prieš tai.
- Dabar jauti skausmą, kurį jaučiu aš,- išnykus mano lankui tariau ir priguliau ant grindų.
Nors maniau, kad mano galva greitai pasieks grindis, bet atsidūriau Leo glėbyje.
- Lakai, aš greitai tave pagydysiu,- apgaubdamas mane savo galiomis tarė Leonipas.
- Ar ji gerai sugis?- tyliai paklausiau žiūrėdama į spindinčias juodaplaukio akis.
- Nesijaudink, ji puikiai sugis, o tau vertėtų pailsėti. Taip manau padėtum man,- nusišypsojęs tarė Leo.
- Kai pabusiu, sumušiu tave taip pat žiauriai, kaip tu sumušei mane,- paglosčiusi jo skruostą tariau ir beveik iš karto netekau sąmonės dėl skausmo.