Titanų medžiotoja

22

Pasiekus žaibo titano namus jie buvo apsupti tvora, o prie vartų stovėjo pora titanų. Kadangi mačiau jų tikrąsias formas ir ženklus supratau, kad jie žemės titanai. Pažvelgiau į apgavikus jie atrodė savimi labai pasitikintys ir buvo persirengę puikiais rūbais.
- Lakas pasinaudos savo galiomis ir sargybiniai mus praleis,- pakartojo pirmą dalį plano Leonipas.
- Mari prasmuks į pagrindinę salę ir pasinaudojusi savo panašumu į jo žmoną suvilios jį, o vėliau nužudys žaibo titaną,- užbaigė Laklanas.
Nieko neatsakiau į jų kalbas tik linktelėjau. Jie susižvalgė ir taip pat linktelėjo vienas kitam. Daugiau nekalbėjome, tuo aš džiaugiausi, nes vis dar jaučiausi apgauta ir įskaudinta. Taip pat būčiau pasirinkusi kitą planą, kurio metu tiesiog nušaučiau sargybinius ir daug lengviau prasmuktumėme į namą.
- Sveiki vaikinai,- lyg niekur nieko pasisveikino Lakas.
- Ei sustokit,- bandė mums paliepti vienas iš sargybinių.
- Judu mūsų nematėt,- praeidamas pro šalį tarė blondinas.
Mums ramiai praėjus pro šalį titanai vis dar stovėjo sustingę. Šiek tiek pradėjau jaudintis, nes greičiausiai mirsiu šio bandymo metu.
- Gerai, mums laikas, sėkmės Mari,- spustelėjęs man petį tarė Lakas.
Vaikinams nuėjus įkvėpiau ir iškvėpiau bei užsidėjusi netikrą šypseną patraukiau ieškoti žaibo titano. Kol klaidžiojau po tą didžiulį namą mane pastebėjo pora vandens titanų.
- O tu žmogus?- nepatikliai nužvelgdami mane paklausė vienas iš titanų.
- Taip, o jūs titanai?- susižavėjusi paklausiau.
- Lėlyte, mes vieni iš stipriausių, bet manau kad tave norėtų dar kai kas pamatyti,- čiupdamas mane už rankos tarė vienas iš vyrų.
Paklusniai ėjau kartu su jais tikėdamasi, kad jie nuves mane pas Berisą. Ilgai klaidžiojimasis nesitesė ir įėjome į didoką salę, kurios centre stovėjo aukštas vyras, su žaibo ženklu ant dešinio peties.
- Pone, mes jums atvedėm žmogų,- atkreipdami į mus dėmesį vienu metu tarė vandens titanai.
- Ačiū vaikinai, galite eiti,- atsisukęs į mus tarė Berisas.
Vandens titanams dingus net nepastebėjau, kaip prie manęs prisiartino mano būsima auka. Berisas buvo tvirtai sudėtas, tamsiai rudų plaukų, o jo plaukiuose puikavosi keletas baltų sruogų.
- Pone, o Jūs labai greitas,- su apsimestiniu susižavėjimu tariau.
- Ak meilutę, aš galiu būti ir greitesnis,- staigiai atsiradęs už manęs sušnabždėjo man į ausį žaibo titanas.
Kruptelėjau nuo jo greičio, o jam tai sukėlė tik juoką.
- Tu, man primeni mano žmoną, bet aš turiu dar kai kuo įsitikinti, prieš aprodydamas tau savo apartamentus,- paėmęs mane už rankos ir apsukdamas tarė Berisas.
Po jo prisilietimo mane nukrėtė šiurpas, titanas tai pastebėjęs kilstelėjo klausiamai antakį, tad aš droviai šyptelėjusi tariau:
- Manęs seniai jau niekas nelietė, tad labai atsiprašau jei tai jus sutrikdė pone.
- Pakvieskit Eluisą,- nusišypsojęs man paliepė kažkam žaibo titanas.