DEFILER

1. Liko 096...

Septyniolikos metų jaunuolis Džeidenas laukė savo eilės susitikimui su projekto vadovu. Jei jis gerai suprato, tai - mergina. Tačiau niekam išėjus iš to nedidelio kambarėlio nebuvo galima šnekėti, kas ji tokia yra.

Paslaptingumas čia nebuvo svetimas vos tik nuo tos akimirkos, kai Džeidenas įžengė į šią šviesią patalpą. Viskas čia buvo nudažyta balta spalva, kuri jau, tikrąja to žodžio prasme, akino labiau negu saulė. Kažkokie vyrai, kurie vaikščiojo aplink eilės narius, save vadino jų sargybiniais, nors neturėjo nei ginklų, net nebuvo apsirengę tokiais pačiais drabužiais. Tai irgi Džeidenui viduje kėlė daug klausimų, į kuriuos, jis puikiai žinojo, atsakymo negaus arba tai bus tradiciškas ,,Neuždavinėk kvailų klausimų" atsakymas ir tiek.

Ir pagaliau atėjo jo eilė. Kambarėlis nebuvo erdvus, jo sienos, grindys ir lubos buvo nudažytos skirtingom spalvom: lubos ir grindys tamsiai raudona, o sienos - tamsiai mėlyna spalvomis. Džeidenas atsisėdo prie nedidelio rašomojo stiklinio stalo, o priešais jį sėdėjo moteris. Savo išvaizda ji jau kėlė Džeidenui nerimą: galva buvo visiškai plikai nuskusta, kairėje ausyje matėsi trys juodi auskarai, o kitoje - net keturi. Moteris buvo juodai nusidažiusi lūpas, blakstienas ir pasidariusi tamsius šešėlius. Džeidenas nesuprato, ar tai yra jos stilius, ar čia ji tikrai bando kažką išgąsdinti. 

- Sveikas, Džeidenai. - Pasisveikino moteris. Iš kur ji žino mano vardą, Džeidenas paklausia savęs mintyse. - Mano vardas - Ina, man malonu susipažinti.

Džeidenas nieko jai neatsakė ir ši pašiepiamai numykė.

- Nieko neatsakysi? - paklausė ji. - Gerai, kaip nori. Taigi, vis dėlto mūsų idėja tave sudomino, ar ne? Tikiuosi, nepraleidai tos vietos, kur rašėme apie apdovanojimus?

- Ne. - Atsakė Džeidenas.

- Puiku, - šyptelėjo Ina. - Sakyk, dėl ko čia iš tiesų atėjai?

- Mano šeima gyvena sunkų gyvenimą, - paaiškino Džeidenas. - Su tokia pinigų suma mes susitvarkytume beveik visus trūkumus.

- Ak, kaip gaila... - atsakė Ina ir liūdnai šyptelėjo. - Na, tikiuosi, kad tavo svajonės sukurti savo šeimai geresnį gyvenimą pasiteisins.

Džeidenas neryškiai linktelėjo ir Ina kažką ištraukė iš savo kišenės. Ant stiklinio stalo ji padėjo sulankstytą lapelį. 

- Atsakymas į visus klausimus slypi čia, - Ina baksteli žvilgsniu į lapelį. - Kai būsi vienas, išlankstyk jį ir perskaityk. Tik niekam to nesakyk. 

Ina mirkteli akį ir priduria:

- Viliuosi, kad pirmasis įveiksi šią užduotį.

- A-ačiū... - padėkoja Džeidenas ir atsistojęs išeina iš kambario.

Vos tik jis išėjo, jį pasitiko vienas iš sargybinių ir liepė sekti paskui jį. Džeidenas nenorėjo nieko laukti ir turėjo suktis iš padėties, jog galėtų perskaityti slaptąją žinutę nuo Inos. 

- Atsiprašau!

Sargybinis stabtelėjo ir atsisuko į jį kaip koks robotas.

- Gal galiu nueiti į tualetą? - paklausė Džeidenas.

Sargbinis linktelėjo ir bakstelėjo pirštu į duris su juodu apskritimu. Džeidenas padėkojo ir įėjo į tualeto vidų. Užsirakinęs kambarėlyje jis išlankstė ir perskaitė neilgą sakinį.

,,DEFILER SLYPI JUMYSE."

Džeidenas dar kartą perskaitė sakinį. Jis negalėjo suprasti, ką tai reiškia. Jis net nežinojo, kad yra tas paslaptingasis Defiler, apie kurį internetas daug nerašė. Kaip Džeidenas skaitė, Defiler dažniausiai reiškia ,,išniekintoją", ,,netyrą", ,,nedorą" asmenybę. Be to, Džeidenas dar yra skaitęs, jog Defiler nėra konkretus asmuo, tai - kaip jausmas. Žmogus, pagautas to jausmo, pradeda daryti negerus ir nedorus dalykus. 

Gal tai ir reiškia ši žinutė? Gal jis ir patvirtina jo mąstymą? 

- Defiler slypi mumyse... - nutęsdamas paskutinį žodį tyliai dar kartą perskaito Džeidenas. 

Tada, išgirdęs, jog kažkas kitas įžengė į tualetą, jis sulankstė lapelį, įsidėjo į kelnių kišenę ir išėjo iš kambarėlio. Priešais jį stovėjo už jį gal vyresnis, o gal bendraamžis, jaunuolis. Kurį laiką jie nejaukiai žvelgė į vienas kitą.

- Ko spoksai? - šlykščiu balso tonu paklausė vaikinas.

- Ne, nespoksau... - nusuko akis Džeidenas ir bandė pro jį praeiti, bet jis uždėjo ranką ant išėjimo durų, užstodamas jam kelią. - Kas yra?..

- Kur taip greit susiruošei? - vaikinas žvelgė į jį piktu žvilgsniu. - Niekas taip ilgai nežvelgs į akis Rudajam Elgarui, supratai, kiaušini?!

Rudasis Elgaras, pagalvojo Džeidenas. Kvailesnio slapyvardžio nesu girdėjęs. Jis vos laikė nesusijuokęs.

- Supratau... - atsakė jis ir Rudasis Elgaras leido jam praeiti.

- Aš Bernis, - pasakė jis, - tavo didžiausias košmaras, che che... tavo visko pradžios pabaiga, cha!

Džeidenas nieko nelaukdamas išlėkė iš tualeto ir eidamas link gyvenamųjų patalpų negalėjo pamiršti paskutinių Bernio žodžių.

Visko pradžios pabaiga...