Tobulėjame rašydami

Šeštoji užduotis

@rasytoju-Lyga

Šeštoji užduotis: romantinės linijos scena.

➽─────•°♡°•─────❥

– Neįsivaizduoji, kaip dėl tavęs džiaugiuosi, – nebegalėdamas tvardyti savo emocijų, Gordonas tvirtai suspaudė Arelą savo glėbyje. – Visą šį laiką maniau, kad tu mirusi.

– Atleisk... sukėliau tiek rūpesčių, – ji vos vos šyptelėjo, nors jos šypsenos jis ir nematė. – Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, mane seka vien nelaimės. Tai turbūt prakeiksmas.

– Niekada taip nekalbėk, Arela. Prašau, niekada.

Jis palengva paleido ją iš glėbio ir nužvelgęs atidžiau sustojo ties tomis švelniomis violetinėmis akimis, vis dar sunkiai įstengdamas patikėti, kad ji stovi vos per žingsnelį nuo jo. Tokia trapi, atrodė, tik palies ir išnyks kaip miražas. Tačiau ji neišnyko ir, priešingai nei jis, neišdrįso pakelti akių ir sutikti to žvilgsnio.

– Kad tu žinotum, kaip jaučiausi, kai maniau, jog tave praradau, – sukuždėjo Gordonas ir įveikęs tą mažytį juos skiriantį atstumą suėmė Arelai už degančių skruostų, kuriuos ji taip slėpė ant veido krentančių plaukų užuolaida. Nuo jo prisilietimo ji virptelėjo tarsi paveikta žvarbaus vėjo, nors jis puikiai suprato, kad ji virpėjo visai ne nuo to.

– Žinau, juk jaučiau tokią pat tuštumą, kai maniau, kad tu miręs, – Arela pagaliau įstengė pakelti akis, pažvelgti į tą veidą, besišypsančias lūpas ir prisiminti tuos senus laikus, kai kadaise jie buvo laimingi. – Deja, nenusipelniau šito. Nenusipelniau tavęs.

– Nebegalvok apie tai, kas nutiko praeityje. Pridarei daugybę klaidų, o aš nieko nesiėmiau, kad tau padėčiau. Pasidaviau nevilčiai, nors žinojau, jog dėl visko buvo kaltas Tasdaras. Jis tave apgavo ir išnaudojo, bet daugiau neleisiu, kad dar kartą nutiktų kas nors panašaus.

Arela norėjo paprieštarauti, juk jis neturėjo teisės kaltinti savęs dėl to, jog suklydo ji, tačiau jis prisislinko arčiau, užspausdamas jos lūpas bučiniu, tad žodžiai taip ir liko neištarti. Glausdama prie savęs vyrą, kuris buvo ir visada bus jos vienintelė ir tikra meilė, ji stengėsi sulaikyti ašaras, bet jos nesiliovė riedėjusios skruostais. Tik šį kartą ji verkė iš džiaugsmo. Iš džiaugsmo, kad liko gyva ir turėjo, dėl ko kovoti toliau.

➽─────•°♡°•─────❥