Tobulėjame rašydami

Septintoji užduotis

@rasytoju-Lyga

Septintoji užduotis: draugo-priešo santykis.

➽─────•°♡°•─────❥

- Nikai, prašau, pažvelk man į akis ir pasakyk, kad visa tai melas, - įsitverdama kameros grotų pareikalavo Mara. - Pasakyk, kad tai ne tavo darbas, kad ne tu išdavei Matijui, kas esu.

Tačiau Nikodemas nė nekrustelėjo, o tamsus jo siluetas uždengė deglo metamą šviesą. Iš jo lūpų neišsprūdo nė vienas žodis, ir tai sėjo tik dar didesnę baimę jos širdyje, kad vis dėlto jis ir yra išdavikas.

- Tu žaidei su manimi! - Maros rankos tik dar stipriau suspaudė virbus, kad net pabalo krumpliai. - Žinojai, kad tave myliu! Būčiau atidavusi viską dėl tavęs, o tu taip pasielgei?!

- Nutilk! - nebeįstengdamas tverti, Nikodemas staigiai pastvėrė jai už marškinių ir prisitraukė ją arčiau savęs. - Nejaugi nesupranti, kad visa tai buvo apgaulė? Niekada tavęs nemylėjau, tik naudojausi tuo, ką man jauti.

- Visą tą laiką tarnavai mano tėvui, ar ne? Apgaudinėjai mane nuo pat pradžių?

- Žinoma, o ką tu pamanei? Nuo tos dienos, kai Matijui pagaliau pavyko prakalbinti Asvėją ir ji prisipažino paslėpusi jo vaiką, turėjau slapčia praeiti pro skydą į Uždraustąsias žemes ir jį rasti. Nebuvo sunku, jau nuo pat pradžių atkreipei mano dėmesį ta blogio energija, kuri iš tavęs sklinda. Iškart supratau, kad esi tas vaikas, beliko tik sugalvoti būdą, kaip tave privilioti į pilį.

- Šunsnukis! Nekenčiu tavęs!

Mara sušuko taip garsiai, kad balsas nuaidėjo visuose požemiuose, ir pabandė išsivaduoti iš vaikino gniaužtų, kumščiais trenkdama jam į krūtinę. Netekęs kantrybės, Nikodemas paleido ją pats. Mara skausmingai riktelėjusi sukniubo ant šaltų akmeninių grindų.

- Pati kalta, nes pasitikėjai manimi ir pakliuvai į mano spąstus, o dabar tau niekada nepavyks pasprukti nuo savo tėvo, - šaltu balsu pareiškė jis ir apsisukęs skubiai nuėjo.

Vis dar neįstengdama patikėti tuo, kas nutiko, Mara žvelgė į tą nelemtą koridorių, kuriame pranyko jos gyvenimo meilė. Širdį taip skaudėjo, lyg ją būtų persmeigę šimtai adatų. Norėjosi staugti kaip vilkui, išlieti visas susikaupusias emocijas, bet nepajėgė net įkvėpti, tad taip ir liko sukniubusi ant grindų, springdama savo ašaromis...

➽─────•°♡°•─────❥

Vėl grįžau prie tos pačios istorijos su ta paslaptinga mergaite, apie kurią vis kalbėjo kiti veikėjai, tik čia ji jau suaugusi. Nepatinka man ši ištrauka, vis abejojau, ar tikrai turėčiau su ja dalyvauti, bet tiek to, surizikuosiu, juk vis geriau nei nieko. :D