Naujoji karta

.9.

Mano širdis pradėjo daužytis smilkiniuose. Jie žinojo, kas aš. Suuodė mūsų melą. Norėjau suprasti, ar išsidaviau, bet greičiausiai Sargas ir jo žmonės buvo tikrai pakankamai gerai susipažinę su Apola.

-Nuostabu. Tarsi pats angelas nusileidęs iš dangaus.

Sargas jausmingai vaikščiojo pirmyn ir atgal bei mosikavo rankomis. Lo jam pritardama juokėsi. Ramindama savo kvėpavimą iš padilbių žiūrėjau į jį.

-Turiu tau pasiūlymą, Aleinai,- staiga tarė vyras pasitraukdamas prie savo stalo.- Paleisiu tave ir vaikus, duosiu dar vaistų ir maisto atsargų. Bet tavo draugė, Apolos karė, liks čia.

Pasimuisčiau įtempdama raumenis. Elektros šokas buvo praėjęs, jis ilgai neveikė manęs, dabar tik sulaikė apsauginių gniaužtai. Tačiau šiuo metu negalėjau įvertinti situacijos, jie buvo ginkluoti, tik kažkodėl dar nesinaudojo ginklais, o Lo išvis atrodė ne viso sveiko proto. Reikėjo palaukti tinkamo meto, jei Aleinas nuspręs sutikti su Sargo pasiūlymu. Net ne jei. Jis tikrai sutiks. Jau buvau nebereikalinga, o nuo pat pradžių manęs nekentė. Tad turėsiu pati imtis veiksmų. Neketinau pasilikti Sargo įkaite.

Tačiau tuo metu, kol galvojau, kaip išsisukti, kažkas nutiko. Aleinas puolė Lo. Išvengdamas rankos išnarinimo, smogė jai ganėtinai stipriu smūgiu. Moteris trenkėsi į sieną apsvaigdama. O tada jis išsitraukė ginklą iš bato ir nutaikė į Sargą.

-Išeisiu kartu su vaikais ir Apolos kare,- užtikrintai ištarė jis viena ranka laikydamas Apolos pistoletą.- Liepk savo vyrams ją paleisti.

Sargas iškėlė rankas. Jo veide žaidė rami šypsena. Jis atrodė nustebintas Aleino veiksmo, bet pernelyg nesijaudino.

-Vis dar nepraradai įgūdžių,- pagyrė jis.- Bet ar tikrai nori kovoti dėl tos merginos? Supranti, kad jei būtų tavo vietoje, ji rinktųsi savo kailį? Tu nežinai visos tiesos apie ją.

Man jau užteko šių kalbų. Patraukiau iš visų jėgų abi rankas. Mane laikantys vyrai neišsilaikė, tad trenkiau vienam keliu į pilvą, kad šis net užraudo susirietęs, o kitą sugriebiau už pakarpos ir vožiau galvą į sieną.

Atsitraukusi nuo parkritusių stambių vyrų pakreipiau galvą ir pažiūrėjau į Sargą.

Kuo puikiausiai galėjau pasirūpinti savimi. Jis tai matė. Bet labiausiai nepatiko ta jo susižavėjusi šypsena.

-Darai didelę klaidą, Aleinai,- pasakė Sargas, kai atsivedžiau dvynius.

Vaikinas traukėsi laikydamas ginklą ties vyriškiu. O aš vedžiausi vaikus ir akylai stebėjau, kad niekas nepultų iš šalies. Sargas nenorėjo mūsų paleisti, jis nervingai kvėpavo sekdamas, kaip išeiname. Bet nedavė jokio ženklo savo vyrams.

Visgi nereikėjo ženklo.

-Jums niekas neleido išeiti, vaikučiai pabiručiai.

Lo užšoko ant stalo. Spėjau atsisukti. Jos rankose buvo didelis ginklas, Apoloje naudojamas numušti didesnį judantį taikinį. Lo šovė į dvynius. Jie nespėjo sureaguoti. Bet aš jau veikiau.

Staigiu judesiu užstojau juos nugara ir nustūmiau priekin pas Aleiną. Ugnies liepsna su apvalia dantyta kulka pataikė man į kairįjį petį. Skausmas surakino dalį kūno, tačiau nepaisiau jo ir pašokusi nuspyriau Lo į sieną. Ši išvirto kiaurai į kitą kambarį. Tada tupėdama ant stalo pasisukau į Sargą.

-Nagi, pribaik ir mane,- išsišiepė jis.- Tavyje esanti galia neatsirado iš niekur. Apolos eksperimentai pavyko kuo puikiausiai su atspariaisiais. Dabar negali nepaklusti savo instinktui.

Ta juoda tamsa mano galvoje vietoje jausmų, kai privalėdavau kautis. Atlikti savo pareigą, kaip Apolos karė. Žudyti be jokios moralės. Pradėjau ją suvokti daug greičiau nei kiti. Nikas tai pastebėjo. Mano abejones. Jis mane bardavo, kad išsiduosiu Apolai. Nors labiau dėl to, kad silpninu save.