Baltoji dama (NUTRAUKTA)

Legenda

Legenda pasakoja: prieš metų daugiau nei man ar tau, gyveno dama jau nuo seno nešiojanti gedulą. Niekas jau negalėjo pasakyti, ko ši rafinuota dama gedėjo, kas atėmė šypseną iš jos lūpų ir akių. Tačiau visi išvydę tamsų siluetą žinojo - tai ji. Tik vaikai dar kartais paklausdavo, kodėl moters veidą slepia tulio šydas, o liaunas kūnas nemato saulės spindulių net karščiausią dieną. Tėvai tegalėjo nutildyti savo atžalas, prisaikdinti daugiau niekada apie tai neužsiminti, kad neužtrauktu šeimai negarbės. Visi apsimetė žinantys istoriją, kur slypi gedulo nešiotojos ištakos ir kur pradingo jos laimė, bet buvo orumo reikalas apie tai nekalbėti.

Bėgo dienos, mėnesiai ir metai, bet, kadaise buvusi jauna ir grakšti, net juodoji moteris negalėjo pasipriešinti laiko poveikiui. Stangri oda ėmė glebti, veidą išvagojo raukšlės, šviesūs it aukso gijos plaukai nusidažė sidabru, o kūnas prarado savo tvirtumą. Kiti nepastebėjo šių pokyčių, niekas neprisiminė neuždengto jos veido, jau negalėjo pasakyti ir kiek amžiną gedulą nešiojančiai damai metų. Ją sutikę kaime nulenkdavo galvas, mandagiai pagirdavo jos nepriekaištingą laikyseną ir palinkėdavo geros dienos. Taip buvo priimtina, niekas nesutrikdavo net nesulaukę atsakymo į savo mandagumą.

Praėjo dar daugiau laiko. Senieji gyventojai išmirė, o juodajai moteriai pasirodant vis rečiau - mažai kas beprisiminė šią istoriją. Ar tiksliau tai, jog jos nežino. Galiausiai niekas jau negalėjo pasakyti, gyva gedulo nešiotoja ar ne. Nei vienas apie tai ir nesusimąstė, iki kol vieną dieną vietovę pasiekė keistas gandas. Vaikai, parlėkę namo iš miško, prisiekinėjo tėvams matę moterį prie upės. Ji vilkėjo balto tiulio šydą iki pat žemės, o galvą pasipuošia rūtų vainiku. Per permatomą medžiagą matėsi senas, suglebęs kūnas ir neryškūs jo netobulumai. Moteris dainavo vaikišką dainelę ir nematomos būtybės vis klausė, ar jam patinka. Tik niekas netikėjo vaikais. Tokių keistenybių jų apylinkėse nevyko ir negalėjo vykti. Bent jau nei vienas nenorėjo tuo tikėti.
Praėjo kelios dienos, istorija neįtikėtinai greitai pasimiršo, kai moteris vėl pasirodė. Tik šį kartą ją matė ne vaikai, o moterys, išėjusios rinkti vaistažolių, augusių paupyje. Ne iš karto, bet jos atpažino orią laikyseną bei grakštų žingsnį ir nebuvo ribos nuostabai suvokus, kad tai juodoji dama. Jau nebuvo likę gyvų, kurie galėtų paliudyti apie jos šypseną ar šviesų apdarą, tačiau štai, ji stovėjo paupyje apsirengusi baltai, dainavo ir lingavo. Niekas nedrįso artintis, paklausti kas vyksta, iki kol tapo per vėlu. Trečią kartą juodąją moterį išvydo vyrai, su laimikiu grįždami iš medžioklės. Jie neišgirdo linksmos dainos, tik pamatė liūdną įvykį. Moteris apsirengusi baltai stovėjo iki liemens įbridusi į upę, laikė rankose savo vainiką, kurį netrukus paleido pasroviui. Vyrai stovėjo šokiruoti, nežinantys ką daryti, bet visi išgirdo vėjo atneštą silpną, drebantį berniuko balsą.

-Mamyte, kada ateisi pas mane?

Iškart po to jiems užteko tik sumirksėti ir moters vandenyje neliko. Jie puolė į upę pamiršę savo grobį, ieškojo skenduolės, bet tik po kelių dienų rado į krantą išmestą baltą tiulio šydą. Tuomet jie pagaliau pasiryžo kažką daryti, nors nieko pakeisti nebegalėjo. Pirmą kartą per daugybę metų nuėjo į juodosios moters namus, įžengė pro seno namo slenkstį ir sustingo. Ant valgomojo stalo gulėjo juodą suknelė ir nuo jos neatskiriamas veido šydas, o šalia stovėjo nuotrauka auksiniuose rėmeliuose. Gal dvylikos metų berniukas įamžintas sėdėjo ant kėdės šalia gražios, tiesiog nuostabios moters. Vaiko akys buvo užmerktos, o oda įtartinai blyški net nespalvotoje fotografijoje. Visi žinojo, tai pomirtinis kadras, suprato iš nenatūralios laikysenos ir fotografo inicialų kamputyje. Išvados buvo padarytos iškart. Visą gyvenimą moteris gedėjo savo sūnaus, o senatvėje pagaliau nudžiugo ir pakeitė apdarą supratusi, kad greit jau pamatys savo vaiką. Tądien visi prisiekė pamiršti juodosios moters pravardę ir suteikė jai naują, tyresnį ir malonesnį.

-Baltoji dama, - pirmoji ištarė jauna, gležna mergina, nejučiomis pravirkusi ir atsitraukusi į įsibrovėlių būrelio galą. - Dabar ji su savo vaikeliu.

Taip gimė legenda apie atsiskyrėlę moterį, kuri atrado savo laimę mirtyje. Su šiuo pasakojimu žmonės vieni kitus guodė bijodami išėjimo iš gyvenimo. Sakė, kad neturėtu to bijoti, juk Baltoji dama savo galą pasitiko su šypseną ir dainomis. Anapus laukia artimieji, reikia pas juos žengti pakiliai. Daugelį metų iš lūpų į lūpas keliavo ši istorija, kas pakeisdavo detalę, kas dvi, bet esmė liko ta pati, tik, deja, klaidinga. Niekas nežinojo kaip buvo iš tiesų, jie padarė savo prielaidas, kurios skambėjo geriausiai. Tačiau po daugelio metų, kai per upę nutiesė tiltą, išasfaltavo kelią, vis kas nors užsimindavo, kad regėjo ten moterį apsirengusia baltai. Ji niekam nekenkė, tik stovėdavo ant kranto ir žvelgdavo į vandenį.

Tik tada pagaliau kai kurie susimąstė, kad legenda nesibaigė taip gerai, kaip buvo tikėta. Jei moteris vis dar stovi ten - tai ji nepamatė savo sūnaus, moters siela taip ir nerado ramybės. Todėl nesudvejojo ir prasidėjus įtartinom avarijoms apkaltino vaiduoklį, ir vėl padarę išvadas be reikalingų faktų. Juk taip ir nesuprato, kad Baltoji dama pasiliko ne kenti, o saugoti. Gyva būdama neištaisė savo klaidos, tik pablogino ją, bet atsisakė pomirtinės ramybės, kad neleistu pražūti kitiems. O ir saugojo ne tik tiltą, bet ir namą.