Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(9 dalis - REBEKA)

Užsidengusi ausis puoliau ant žemės, mano klyksmas susiliejo su pabaisos ir beliko laukti skausmo, bet neskaudėjo taip, kaip tikėjausi. Bandžiau gintis, stumti padarą nuo savęs grumdamasi rankomis, kojomis, net nesibodėdama įkąsti.

-Rebeka, - sugurgė pabaisa, tačiau ne tuo balsu, kurio prieš tai riaumojo. - Au, po velniais! Rebeka, - kone suurzgė, tuomet ir sulaukiau tikrojo skausmo, bet būtent jis privertė imti vėl mąstyti.

-Darenai? - Pakėliau į jį akis, nesupratau iš kur jis čia atsidūrė ir kodėl aš tysau ant žemės bei kur dingo pabaisa.

Tačiau koridoriuje buvome tik mudu: aš skaudančia galva, prisiplojusi prie grindų pilvu ir Darenas, atsirėmęs į kitą sieną ir trinantis ranką. Nedrąsiai pasikėliau ant rankų, apsidairiau ir įsiklausiau. Vaikinas nešvankiai, tyliai keikėsi, pro sienas vos, vos prasiskverbė muzika, greičiausiai iš vis dar vykstančio vakarėlio kaimynų namuose, bet tai viskas. Jokių įrodymų, kad tai, ką regėjau, buvo tikra.

-Kas tau užėjo? - Kaltinamai sušuko ir aš pagaliau susipratau kas nutiko, nereikėjo net paaiškinimo.

-Atsiprašau, - numykiau atsisėsdama, kelius prisitraukdama prie savęs. - Tau derėtų eiti.

-Niekur aš neisiu, - nei kiek nesušvelnino tono ir jo pyktis ėmė gąsdinti, tačiau ne tiek, kiek siaubą kėlė mano pačios protas, tai ką jis su manimi darė. - Kas, po velnių, čia nutiko?

-Atsiprašau, - pakartojau gailiai, dar nepasiruošusi balsu pripažinti haliucinacijų.

Supratau, turėjau to tikėtis ankščiau ar vėliau. Košmarai jau seniai nedavė ramybės, tad būklė galėjo tik blogėti, tuo labiau po Žaibo pasirodymo ir tų keistenybių su vidži lenta. Ir nors suvokiau, kad visa tai netikra - širdis daužėsi it pasiutus, jos ši mintis nei trupučio neramino.

-Rebeka, - atsargiai žengė artyn Darenas, o aš nevalingai susigūžiau, tarsi saugodamasi nuo smūgio. - Viskas gerai, - jo tonas iškart sušvelnėjo, bet labiau mėgau pyktį nei gailestį.

-Turėtum išeiti, - vėl kartojausi tik todėl, kad negalėjau dalintis siaubingomis mintimis, besisukančiomis dideliu greičiu mano galvoje.

-Taip, skubu, - sumurmėjo, gal labiau sau nei man. - Nagi, stokis.

Nenorėjau to daryti, bet Darenas nepaliko man pasirinkimo. Suėmė už žastų ir pakėlęs kaip pūkelį, pastatė ant žemės. Teko įsikibti jo tvirtų rankų, gerokai didesniais raumenimis nei maniau, kol įgavau pusiausvyrą, bet ir po to nesijaučiau pakankamai gerai, kad atsitraukčiau. Širdies dūžiai normalizavo, bet vidinis pavojaus signalas neramiai dūzgė. Kaip kvailė žvilgčiojau į šalis, vis bijojau išvysti tą pabaisą švytinčiomis akimis.

-Einam į apačią, - paprašiau, norėdama įsitaisyti priešais spragsinti židinį, kur ugnies karštis mane ramino.

Vaikinas sunkiai atsiduso, bet su manimi nesiginčijo. Uždėjęs ranką ant pečių, nulydėjo žemyn ir net apklojo, kai įsitaisiau ant sofos.

-Padarysiu arbatos, - pasakė stodamasis, bet jam dar nespėjus atsitiesti - sulaikiau sučiupdama už riešo.

-Neišeik, - kone maldaujančiai ištariau, visiškai paneigdama ankstesnį pasiūlymą Darenui išeiti. - Prašau.

-Kas ten nutiko? - Susiraukęs prisėdo šalia.

Rimtas Darenas man buvo svetimas ir nepažįstamas, bet jo ranką laikanti manąją - ramino labiau nei bet kokia arbata. Troškau priglusti jam prie krūtinės ir pravirkti, raudoti tol, kol nebeliks ašarų. Net skaudėjo, kaip norėjau su kuo nors pasidalinti savo baimėmis ir dvejonėmis, tačiau jaučiausi privalanti tai laikyti viduje. Net psichoterapeutei negalėjau to atskleisti, net nenorėdama įsivaizduoti vaistų sąrašo, kuriuo būčiau „apdovanota".