Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(4 dalis - REBEKA)

Atrodė, mano protas pradėjo su manimi naują žaidimą. Stovėjau tarpduryje kol paskaudo kojas, tačiau net ir tada nepasitraukiau. Atsisėdau prie slenksčio, atsirėmiau į atviras duris ir nei akimirkai nenuleidau žvilgsnio nuo kiemo. Manęs negąsdino, kad kas nors gali ateiti iš lauko, apiplėšti namus, nuskriausti mane, o juk toks variantas tikrai galėjo tapti realybe. Tačiau kur kas labiau bijojau namų, nors to dar niekada nebuvo. Nedrįsau atsisukti į laiptus, susitikti su savo siaubu ir įsitikinti, kad ten nieko nėra. Mano pojūčiai sakė visai ką kitą. Galėjau prisiekti, kažkas stovi ant paskutinės pakopos, kur užsigalvojusi kartais sustodavo mama, pakreipęs galvą žvelgia į mane ir kaži ko laukia. Viena akimirka rodėsi, kad tai nepažįstama žmogysta, o jau kitą - aš pati. Užsimerkusi galėjau matyti save sėdinčia prie durų, sušalusia ir susigūžusia. Tuomet stovėjau ant laiptų, prigludusi prie turėklų ir pro plaukų sruogas, užkritusias ant veido, stebėjau tą sergančią merginą, tarsi ne į save žiūrėčiau.

Atsimerkus ir vėl žvelgiau į kiemą, į juodą nieką su gelsvomis švieselėmis. Gatvės žibintus galėjai lengvai palaikyti pačios nakties akimis. Vos sujudi - jos seka, mato viską ką darai, jaučia ką galvoji, ko bijai... Tik grėsmės pojūtį ir vėlgi man kėlė ne tai. Gal gąsdinau pati save, o gal tas šiurpus jausmas užsiliko nuo žaidimo vidži lenta. Sunku apčiuopti baimę, įžvelgti kas tūno tavęs tamsoje, tik kai jau būna per vėlu - pamatai. Susitinki akis į akį su savo tamsybių demonais, išgirsti jų balsą, pajunti ledinį kvėpavimą ant lūpų prieš paskutinį bučinį... Mirties bučinį. O tuomet nebelieka nieko. Aš tikiu, nėra nei rojaus, nei pragaro, tik milžiniškas niekas, kurio dalimi tampi po mirties. Tarsi mažas lopinėlis besiplečiančios juodumos.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Pramerkusi akis ne iškart supratau kur esu, nors savo miegamajame pažinojau kiekvieną centimetrą. Per du metus praleidau čia daugiau laiko nei bet kur kitur, o dažniausiai nuobodžiaudama fantazavau. Ne visada svajonės buvo realios. Tiesą sakant, retai jos tilpdavo į normalumo rėmus, bet čia buvo mano pasaulis ir pasijutau keistai, kai trumpa akimirka jis man pasijuto svetimas.

Taip pat negalėjau pasakyti kaip čia patekau. Ar atėjau pati, o gal mama atnešė? Ar ji išvis turėtų tiek jėgų? Kad ir kaip bebūtų, aš tikrai gulėjau savo lovoje vis dar su drabužiais, tik be šlepečių ir kojinių, taip pat kažkur netekau ir savo nertinio. Bet tai tebuvo daiktai, o ir iš namų išeiti negalėjo. Kur kas keisčiau, kad pabudau vidury nakties. Ar bent jau padariau prielaidą, kad turėtų būti maždaug toks metas, kadangi už lango vis dar viešpatavo visagalė tamsa. Tai stebino vien todėl, nes tik labai retais atvejais pabusdavau dar neprašvitus. Nepaisant visų neramumų mano gyvenime, miegojau gerai, nors ne visada sapnai lankė malonūs. Sulaukdavau ir košmarų, ir liūdnų vaizdų, bet tik gal kartą ar du esu dėl to pakirdusi iš miegų. Ir šį kartą žinojau tiksliai, tai ne sapnas privertė pabusti.

Atsisėdusi lovoje nusimečiau nuo savęs antklodę. Jaučiau kažką keisto prie pėdų, kažkokį svetimkūnį, kurio neturėtų būti lovoje. Apgraibomis suradau nedidelę juostelę metalo, tačiau tik prispaudus ją prie lūpų atpažinau. Nereikėjo matyti, jog žinočiau - tai sidabrinis kryžiukas ant tokio pat metalo grandinėlės. Būdama dvylikos radau jį pamiškėje, netoli kapinių ir nuo to laiko nei karto nepaleidau iš rankų. Iš pradžių nusiimdavau maudydamasi, bet vėliau ir tai nustojau dariusi. Keturiolikos nusinešiau savo mažą turtą į bažnyčią, kad šeimai artimas pastorius jį pašventintu. Nepasižymėjau dideliu tikėjimu, galbūt net išvis negalėjau savęs priskirti prie kažkurios religijos, bet itin išsigandusi suspausdavau kryžiuką tarp pirštų. Galbūt Dievas manęs nesaugojo, bet, tikėjau, tikrai yra kai kas, kas tuo užsiima. Ir nors sakoma, kad negerai laikyti daiktą paimta iš kapinių ar kažkur netoli jų, man tai nerūpėjo. Negalėjau savęs įsivaizduoti be šio kuklaus papuošalo. Todėl negalėjau suvokti, kaip jis atsidūrė prie kojų, kai turėjo kabėti ant kaklo.

-Ir kartą gyveno karalius. Jis valdė žvaigždes ir vėjus. Ir leido įsakymus saulei tekėti, saulei tekėti ir leistis. Ir leido įsakymus saulei tekėti, saulei tekėti ir leistis, - pro durų apačią atsklido švelnus, plonas balsas, pažįstamas iki kaulų gyvuonies.

Tik puikiai žinojau, Dorotė turėjo jau miegoti, o ir tokios dainos sesers nežavėjo. Nors protinga ir smalsi mergaitė, kaip ir dauguma jos bendraamžių, domėjosi pop kultūros muzika. Ne kartą kenčiau galvos skausmą dėl populiariųjų grupių dainų, kurių nei mėgau, nei supratau.

Nesinorėjo lipti iš lovos ar tuo labiau išeiti iš kambario. Seserimi rūpinasi mama, tai ne mano darbas, bet... Bet skrandį suko kaži koks nemalonus dieglys, o kūną krėtė šiurpas, nors lyg ir nebuvo šalta. Galėjau tai pavadinti negera nuojauta, bet netikėjau ją esant teisinga. Kur kas logiškesnė idėja atrodė, kad Dorotė tiesiog vaikšto per miegus, galbūt koks košmaras privertė mergaitę išlipti iš šiltos lovos. Mamą tai būtų išgąsdinę, jai baimę kėlė daug dalykų ir didžioji dalis jų buvo susiję su manimi. Nenorėjau, kad ji nusiviltu ir kita savo dukterimi.

-O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką? Batukus ar turėčiau? O jeigu aš numirčiau, ar tu plaukus man šukuotum? Ar plaukus šukuotum? Ar plaukus šukuotum? - Keistai liūdna dainelė artėjo prie mano kambario durų, kol aš sėdėjau nuo lovos nuleidusi kojas ir svarstydama, kur mano šlepetės.

-Ir kartą karalius ėjo keliu, ir rado ėriuko pėdą. Norėjo ją ant delno pasiimti, bet subiro pėda. Norėjo ją ant delno pasiimti, bet subiro pėda, - jau visai už mano kambario durų dainavo tyliai, bet melodingai. - Ir senas, sulinkęs karalius verkia prie ėriuko pėdos...

Dorotės balsas nutilo, neliko jokių pašalinių garsų, tik už lango siautėjančio vėjo ūžesys. Gal gerai įsiklausiusi dar išgirsčiau stogo gegnių dejonę ar sienų kuždesį, kokia nemaloni joms ši naktis. Tačiau laikas buvo ne tam. Turėjau priversti save atsistoti, prieiti prie durų ir drąsiai jas atverti. Juk kitoje pusėje laukė mažoji sesutė, galbūt net išsigandusi ir sutrikusi, jei netyčiom pabudo. Bet, jei taip nutiko, ji nueis į savo kambarį, pagalvojau save ramindama. Tačiau neišgirdau grindų girgždesio, koks paprastai pasklinda einant antro aukšto koridoriumi, kad ir koks lengvas būtum.

-Rebeka, - akimirksniu širdis nusirito į kulnus, nors nieko baisaus nenutiko, tik Dorotė ištarė mano vardą. - Rebeka, ar neįleisi manęs? - Tai kodėl nenoriu atidaryti jai durų, klausiau savęs. Kodėl nenoriu įsileisti mažosios sesutės, jei ten tik ji? - Rebeka, - gailiai numykė, girdėjau kaip delnais braukia per duris. - Rebeka, prašau. Prašau tavęs, įleisk mane.

Užsimerkiau, užsidengiau ausis delnais ir susigūžiau šonu atsigulus ant lovos. Prispaudžiau kelius prie krūtinės, mintyse niūniavau malonią melodiją, kad negirdėčiau Dorotės balso, bet negalėjau jo atsikratyti. Neįstengiau negirdėti gailaus, skausmingo sesutės balso, taip baimingai maldaujančio įleisti. Širdį plėšė skausmas ir kaltė, sąžinė gyva mane rijo, kad nieko nedarau, tačiau siaubas neleido pajudėti, net vieno akies voko atmerkti.

-Rebeka, maldauju, - iš balso supratau, ji verkia. - Rebeka, nejau nemyli manęs? Maldauju, įleisk mane.

Rebeka, Rebeka, Rebeka, Rebeka, Rebeka... Mano pačios vardas skambėjo galvoje tarsi aidu pasklidęs. Jis skambėjo taip jausmingai Dorotės lūpose, jog pravirkau vien klausantis. Bandžiau įkalbėti save nebijoti, pakilti iš lovos ir įsileisti sesutę. Jai tereikia apkabinimo, šilto prisilietimo, jog galėtų nurimti. Norėjau jai tai duoti, parodyti kaip stipriai myliu. Būčiau gyvybę paaukojus dėl mažosios princesės, jei tik galėčiau. Tačiau mergaitei nereikėjo ligonės sesers, juk tik dariau jai gėdą. Bet ji atėjo pas mane. Tai mano pagalbos prašo, o aš ir vėl stumiu seserį šalin.

-Rebeka, - nesiliovė maldauti, o rauda jau nebetilpo mano kūne. Karštos ašaros plovė skruostus, tylus kūkčiojimas vis ieškojo kelio iš gerklės. - Rebeka.

Norėjau, bet negalėjau. Bandžiau, bet bijojau. Įtikinėjau, bet nepavyko.

Balsas nutilo, likau tik aš ir rauda. Net vėjas pasibaisėjęs manimi nuslinko kitur. Jaučiau gėdą, tiesiog degančia krūtinėje, bet vis dar negalėjau pajudėti ar bent atsimerkti. Atrodė, galėčiau taip ir numirti, jei tik pasaulis man būtų toks gailestingas.

-REBEKA! - Įtūžusiai, garsiai ir pačio velnio kauksmą primenančiai užriaumojo, nupūsdamas visas baimes, ašaras ir skausmą į nežinomybę...