Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(PROLOGAS - ŠARLOTĖ)

-Džonas Karmaiklas, trisdešimt dviejų vidurinės mokyklos mokytojas, buvo užpultas netoli savo namų, - monotoniškai skelbė radijo žinių pranešėja. - Sunkiai sužeistą vyrą paryčiais rado senyvo amžiaus kaimynė. Moters teigimu, rajone jau kelios savaitės puldinėjami žmonės, o policija nieko nedarė, - nekeisdama intonacijos dėstė, atrodo, tokią svarbią žinią. Net aš, bijanti ir penkių žmonių dėmesio, galėčiau geriau atlikti šios pranešėjos darbą. - Kol kas žinoma tik tiek, kad vyras nebuvo apiplėštas, o policija pradėjo tyrimą.

Išjungiau automobilio radiją, bet po kelių akimirkų tylos vėl įjungiau, mat kone iškart ėmiau snūduriuoti. Dar viena žiauri naujiena iš tos moters lūpų galėjo paversti mane kitos naujienos objektu arba priežastimi, priklausomai nuo situacijos. Bet kuriuo atveju perjungus stotį į muzikos labiau išsibudinau, nors akys vis dar degė, kaip stipriai kūnui trūko poilsio. Galbūt normaliai dvidešimt šešerių metų merginai nemiegojimas naktimis įprastas dalykas. Juk ne viena laksto po klubus ir į namus grįžta tik išaušus, o pamiegojus iki vakaro - tai kartoja iš naujo. Deja, nepriklausiau šiai kategorijai ir atidirbus viršvalandžius vos laikiausi ant kojų.

Žali skaičiukai senos Tojotos prietaisų skydelyje perspėjo, kad jau beveik trečia valanda ryto ir tai privertė sudejuoti. Įprastai eidavau miegoti ne vėliau vienuoliktos valandos vakaro ir ne veltui, mat ryte septinta jau turėjau būti sesers namuose ir jos mažąją dukterėčią nuvesti į vaikų darželį. Kiekvieną darbo dieną tai dariau su malonumu, bet negalėjau įsivaizduoti, kaip per kelias valandas pamiegoti, išsimaudyti, išgerti kavos ir suspėti laiku, jau nekalbant apie vairavimą. Galėjau sau kelti pavojų, dažnai tai dariau vairuodama išvargusi, bet nenorėjau rizikuoti ir mylima dukterėčia. Tačiau mintyse pažadėjau sau, kad išgersiu daugiau kavos ir vairuosiu itin atidžiai bei lėtai. Taip lėtai, kad būtų greičiau nueiti nei nuvažiuoti. Juk atsargumo negalėjo būti per daug.

-Kur jis? Kur mano berniukas?

Instinktyviai nuspaudžiau stabdžius ir pati iš inercijos palinkau į priekį, dėl ko saugos diržas skaudžiai įsirėžė į krūtinę. Kelias sekundes nesupratau kas įvyko, kas iššaukė tokia greitą mano reakciją, mat protas neįstengė pasivyti kūno.

-Mano berniukas. Vargšas, nelaimingas berniukas.

Antrą kartą išgirdus liūdną, tiesiog iki sielos gelmių slegiantį moters balsą pradėjau galvoti. Jis sklido iš radijo, tačiau nepriklausė atlikėjai, kurios daina grojo. Senas aparatas nepatenkintas čirškė ir trūkčiojo, tad spėjau, jog patekau į dviejų radijų bangų susikirtimo zoną. Toks paaiškinimas atrodė visiškai logiškas, kol neišjungiau radijo ir save nuraminus nepradėjau važiuoti toliau. Tyloje jaučiausi keistai, miegas iškart ėmė merkti ir taip sunkius akių vokus, o burnoje jau jaučiau malonų atodūsį, kuris ketino ištrūkti padėjus galvą ant minkštos pagalvės.

-Kur mano berniukas? - Vėl tas balsas, tik kur kas aiškesnis.

Šį kartą ne tik išgirdau jį, netgi pajutau. Oda kaipmat pašiurpo, o gerklėje susitelkė ledinis oro gurkšnis, nors automobilyje kaitau gal dvidešimt penkių laipsnių karštyje. Atrodė, moteris jau niekada nebus laiminga, jos vieninteliame ištartame klausime glūdėjo toks skausmas, tokia agonija, kad net susigūžiau. Galėjau prisiekti, pajutau šerkšnu apsitraukiant širdį, milimetras po milimetro ji pasidengė ledo raižiniais, amžiams paliksiančiams žymią. Prikandusi lūpą, kad nepratrūkčiau kūkčioti, sulėtinau greitį, bet nesustojau. Negalėjau suvokti kas vyksta, bet taip pat ir sustoti. Mintyse sau sakiau: uždėk koją ant stabdžių pedalo, išlipk ir įkvėpk vėsaus ryto oro. Galėjau tikėti tik tuo, jog imu snūduriuoti ir pasąmonė žaidžia su išvargusiu protu. Kas kito tai galėjo būti...

-Mano berniukas, - su lengvu atodūsiu nuvilnijo balsas ir staiga radijas pats vėl įsijungė. Užgrojo muzika, greita ir nuotaikinga, tačiau tokia sena, kokia teko girdėti tik istoriniuose filmuose.