Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(11 dalis - REBEKA)

Darenas tebegulėjo be sąmonės, mama galėjo grįžti bet kuria akimirka, o aš vis dar sėdėjau priešais vidži lentą, rankose varčiau jos rodyklę ir stebėjau krauju suteptus indelius. Abejojau, kad vaikinas ryžtųsi išgerti kraujo vien dėl spektaklio, tokio tipo pamišėliai laikomi užrakinti, o jis laisvai vaikščiojo dienos šviesoje. Tačiau logiškoji mano dalis vis dar priešinosi, niekam nenorėjo pasiduoti ir patikėti pasakojimu apie dvasias. Nors tai galėjo paaiškinti daugybę dalykų, pradedant naktiniu svečiu mano miegamajame prieš du metus. Gal tai ir nebuvo Šarlotė, bet kažkas tikrai šniukštinėjo po kambarį ir to nedarė nei mama, nei Dorotė, duris aš visada užsirakindavau. O pasak demonologijos knygos, piktosios vėlės galėjo įsibrauti į pažeidžiamų žmonių mintis, jas sujaukti, netgi paveikti sapnus. Tai reikštų, kad ne šiaip sau sapnavau tuos siaubingus sapnus, kažkas privertė matyti kraują stingdančius vaizdinius.

Teorija vienu metu ir ramino, ir gąsdino. Nenorėjau būti pamišusi, niekas to netrokšta, tačiau bijojau tūno tamsoje, kuris vaidenosi mano namuose, dar labiau nei haliucinacijų, kurioms ankščiau suverčiau kaltę. Tai suteikė vilties, kad galiu pasveikti, tik galbūt nebūtinai išgyventi, jei nerasiu būdų išsikapstyti iš namų. Garantuotai žinojau tik vieną dalyką, iš namų ištrūksiu pati, rasiu kaip save nugalėti, bet jokiu būdu neįsileisiu į save kažkokio Ezekielio, turėjusi nešvarių reikalų su sukube. Net kvailys žinotu, kad to daryti nevalia.

-Mano galva, - dejuodamas Darenas pagaliau ėmė budintis ir aš ramiau atsikvėpiau, mamai bent jau nereiks aiškintis dėl be sąmonės tysančio vaikino prie mūsų židinio. Kad išvengčiau ir dar vieno klausimo, pakišau vidžį lentą po sofą, tik trikampę rodyklę su apvaliu stikliuku pasilikau prie savęs.

-Džiaugiuosi, kad esi gyvas, - ištariau laikydamasi saugaus atstumo. Vos tik įsitikinau, kad jis gyvas - atsitraukiau į kitą pusę stalo, nebežinojau kiek labai vis dar pasitikiu Darenu. - Eik apsiprausti, atrodai siaubingai.

-Tu niekada nebandei kažko įsileisti į savo kūną, - dėptelėjo į mane, nors piktas neatrodė, tik labai išvargęs. Net akys atrodė kažkokios netokios, neturėjo įprastinės kibirkšties.

-Ir niekada to nedarysiu, - nusprendžiau, kad tai puiki proga oficialiai atsisakyti pasiūlymo.

-Ką? - Iškart atkuto, žvilgsnis susikoncentravo su manimi. - Kodėl? Jam reikia tik persikelti, aš per silpnas tam, bet tu...

-Bet aš nenoriu numirėlio savo kūne ir galvoje, - lyg akivaizdžią priežastį pateikiau. - Ir nesuprantu, kodėl tu tai leidi.

-Nes neturiu pasirinkimo, - nusisuko, delnais pasitrynė veidą, iš panosės nusivalė kraują. - Tame ir reikalas. Mediumai yra laikini portalai. Aš galiu jam leisti trumpam pasirodyti, bet tai skausminga ir reikia įvairių priemonių, kad nepatekčiau į komą. Ką jau kalbėti apie nuolatinį galvos skausmą.

-Juk gali atsisakyti, - susiraukiau galvodama apie tai, kad dvasioms Darenas tik marionetė. Vaikinas buvo linksmas, geras ir supratingas, toks žmogus nusipelnė daugiau nei būti kažkieno tarnu ar indu. - Ar negali?

Darenas tik trumpai į mane pažvelgė ir liūdnai šyptelėjo. Buvo taip keista matyti jį rimtą, negalėjau įsivaizduoti taip elgiantis visą laiką. Pripratau prie draugo pokštų, šelmiškos šypsenos ir nuolatinės pašaipos, beveik visada pralinksmėdavau vien galėdama būti šalia. Ir ne vien todėl, kad jaučiau šiltus jausmus išvaizdžiam vaikinui, tačiau ir todėl, kad nesielgė su manimi kaip su ligone. Šalia jo jaučiausi tokia nenormali, kokia tik įmanoma būti, tačiau pačiu nuostabiausiu būdu. Jis vertino mano keistumą, o už tai aš vertinau jį.

-Atnešti tau vandens? - Pabandžiau pakeisti temą, norėjau iššaukti tikrąją asmenybę po tuo dailiu veidu, bet, regis, liūdesys užėmė tą vietą ir neketino trauktis. - Darenai?