Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(10 dalis - REBEKA)

Darenas viršuje užtruko vos kelias minutes, o aš jo laukdama prie lūpų spaudžiau savo kryželį ir stebėjau ugnį. Nors namų durys buvo uždarytos, vis dar girdėjau duslius muzikos garsus, kas leido man per daug negalvoti apie Dareno žodžius. Nenorėjau apsikrauti sunkiomis mintimis, bet niekaip negalėjau iš galvos išstumti jo žodžių apie tai, kad yra mediumas.

Mano paranormalių temų žurnaluose dažnai jie minimi, kadangi yra neatsiejama dvasių pasaulio dalis. Jie tarsi auksiniai vartai, kuriais mirusieji pasiekia gyvuosius. Mediumas - tai labai jautrus visatai asmuo, nors kartais dar žmonės sako, kad jie tiesiog viena koja kape. Gal tai ir tiesa. Galbūt dalis jų jau mirusi, todėl jie žvelgia į pomirtinį pasaulį, bet fiziškai egzistuoja vis dar gyvųjų. Tai paaiškintu tą keistą ryšį per ploną šydą, kuris tariamai skiria mirtį ir gyvenimą. Žinoma, bent jau taip rašoma knygose ir žurnaluose, bet man neprimena realybės.

-Per daug negalvok, - net šoktelėjau, kai Darenas prabilo visai šalia manęs. Net negirdėjau kaip sugrįžo.

-Gal jau gana mane šiandien gąsdinti, - susiraukiau nuleisdama kojas nuo sofos.

-Mes tik pradedam, - patenkintas išsišiepė ir numetė man ant kelių vidži lentą bei rodyklę. - Pradedam?

-Darysim kaip aną kartą? - Sunerimau. Bandžiau to neparodyti, bet susimoviau iš pirmo karto.

-Beveik, - trumpai burbtelėjo degdamas žvakes. - Tik jokių smilkalų ir šiek tiek kraujo.

-Ir gerai, smilkalai man net nepatinka, - pačiai stebėtinai lengvabūdiškai ėmiau kalbėti, kai pagaliau suvokiau sakinio reikšmę. - Palauk. Tu pasakei kraujo?

-Taip, - mostelėjo į mažus indelius, kuriuos pastebėjau prieš tai. - Vienas tavo, kitas maniškiams, o trečias...

-Tik nesakyk, kad...

-Sumaišymui, - pabaigė ir su tuo žodžiu per mano kūną nubėgo nemalonus šiurpas.

-Tu labiau išprotėjęs nei aš, - vis dėlto leptelėjau, žodžiai skambėjo teisingai.

-Galbūt, - atsistojęs pasimuistė, tarsi kažkas sunkaus spaustu jo pečius. Tiesiogine to žodžio prasme. Ir jau ne kartą buvau tai pastebėjus. Kažkada darydavau panašiai, kai į mokyklą nešiodavausi labai sunkią kuprinę ir nuo jos vėliau skaudėdavo sprandą. Tačiau taip ir nepaklausiau Dareno, ar ir jį kamuoja tokia bėda. - Arba yra kitas variantas. Daug baisesnis ir sunkiau suvokiamas.

-Koks? - Prisimerkiau, Dareno linksmas balsas trikdė. Nors jam tai būdinga - netinkamu metu būti netinkamai linksmu, tačiau tai kartais vis dar trikdė, o šį kartą netgi gąsdino.

-Mes abu esam sveiko proto, - žengė prie manęs ir uždėjo rankas ant pečių. - Galbūt tai pasaulis išprotėjęs.

Kelias trumpas akimirkas apgalvojau jo žodžius, kiek tiesos juose galėtų būti.

-Ne, - vyptelėjau. - Tai mes.

-Gal ir taip, - skambiai nusijuokė ir paėmė iš manęs lentą. - Tačiau dėl to tik esame geresni. Jautresni.

-Jautresni? - Nuo sofos nusileidau ant žemės ir atsisėdau prie stalo, priešais vidži lentą.

-Visokie psichiniai sutrikimai, net jei tai paprasčiausias sielvartas, padaro žmogų jautresni užsklandai, - pagalvojęs ėmė aiškinti. - Nes kai kažkas negerai tavo galvoje - imi kitaip žiūrėti į pasaulį. Būtent tik to ir tereikia, kad pamatytum, jog yra daugiau nei manei.

-Kai sakai užsklanda - turi omeny...

-Taip, - kiek paprasčiau nusišypsojo, gal netgi šiek tiek paguodžiančiai. - Kalbu apie ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.