Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(8 dalis - REBEKA)

Man patiko muzika, nors retai jos klausiau. Neturėjau kompiuterio ar mažo grotuviukio, kuri vidurinėje nešiojosi kone kiekvienas. Mūsų šeima galėjo sau tai leisti, bet kažkokia kvaila mintis privertė atsisakyti visko, kai mama uždraudė internetą ir televiziją. Supykau, pasakiau, kad jei negaliu matyti pasaulio, tai nenoriu jo ir girdėti. Ne kartą gailėjausi šio kvailo poelgio, bet niekada taip ir nepaprašiau susigrąžinti muzikos grotuvo. Kelios bukos melodijos buvo mobiliame telefone, bet jį jau turėjau apie penkerius metus ir aparatas nepasižymėjo nei didele atmintimi, nei galimybe groti mp3 dainas. Tačiau kartais, tikrai nepakankamai dažnai, kaimynystėje vykdavo vakarėliai. Nepažinojau ten gyvenančios šeimos, naujakuriai atsikraustė prieš metus, kai aš jau buvau pamiršusi ką reiškia susipažinti su naujais žmonėmis, įsileisti kažką į savo gyvenimą.

Kaip bebūtų, kaimynai man nerūpėjo net tada, kai dar lankiau mokyklą, kaip visi normalūs vaikai. Būdama penkiolikos nepasižymėjau geru socialiniu statusu, bet kažkaip vis sulaukdavau vieno - kito pakvietimo į žemesnio lygio vakarėlius, kuriuose nemaišo nesubrendę paaugliai. Paprastai vyresniųjų klasių mokiniai nesiterliojo su jaunesniais, tačiau aš pasinaudodavau išimtimis, kai šias darydavo. Man patiko būti tarp žmonių, tik bendrauti nelabai. Matyt, jau tada buvau gerokai keistesnė nei maniausi esanti. Tačiau tuomet vis tiek buvo geriau, ilgėjausi vakarėlių, o rengiami kaimynystėje - nostalgiškai juos primindavo. Per medžius, augančius palei kelią, negalėjau matyti įvykio vietos. Visgi, atsidarius duris sėdėdavau prie slenksčio ir klausydavau muzikos, grojančios taip garsiai, kad užsimerkusi galėjau įsivaizduoti save šokančia žmonių jūroje. Jei labai pasistengdavau, net pajusdavau kažką alsuojant man į kaklą, kuždant kaip gražiai šįvakar atrodau. Niekam nerūpėjo kas esu, kiek man metų, kieno akis paveldėjau... Vaikinams nusispjauti, kad tu nepilnametė, jei tik po visko neparašai pareiškimo dėl išprievartavimo. Vyrai manęs niekada rimtai netraukė, nejaučiau knygose taip plačiai aprašomos aistros ir nesupratau filmuose vaizduojamų momentų, kuomet pora plėšia vienas nuo kito drabužius. Tačiau jaučiau poreikį būti norima, geidžiama, nors pati tuo ir vargiai tesimėgavau. Trys metai po paskutinio vakarėlio - jau supratau, kokia kvaila buvau. Keista, bet būnant penkiolikos gyvenimas atrodo trumpas... Per trumpas. Viską norisi padaryti kuo greičiau, pasiekti tobulumo per trumpiausią įmanomą laiką, net nesusimąstydavau, kad niekas nėra tobulas. Tuomet pasaulis man rodėsi mažutis, tik mūsų miesto dydžio. Nesvajojau kažkur išvykti, kažko pasiekti, tik norėjau būti mylima. Net jei tai trukdavo kelias minutes kažkieno namų tualete su vaikinu, kuris net nepasakydavo man savo tikrojo vardo. Būtent dėl to mintyse dar vadinau save nekalta, nors fiziškai tai neatitiko realybės. Nei karto nuoširdžiai neatsidaviau jokiam vyrui ar vaikinui, tik daviau jiems savo kūną, kad šie man suteiktu šiek tiek ramybės. Kažkodėl seniau tai atrodė sąžiningi mainai.

-Ruošiesi į vakarėlį? - Neišgirdau Dareno artėjant tol, kol neprakalbo stovėdamas jau namų prieangyje.

-Labas, - blausiai jam nusišypsojau, lėtai atmerkdama akis ir pasirąžydama, tarsi būtų užklupęs mane miegančia.

-Kodėl čia sėdi? - Pritūpė priešais, gal supratęs, kad dar neketinu stotis.

-Klausausi muzikos, - gūžtelėjau pečiais atremdama galvą į atviras duris.

Sėdėjau priešais slenkstį turkiškai sukryžiavusi kojas, užsimerkusi mėgavausi vakarėliu, kuriame negalėjau dalyvauti, iki kol neatėjo Darenas.

-Tai nelabai saugu, nemanai? - Pažvelgė į gatvę, į tą pusę iš kur sklido muzika.

-Dažnai tai girdžiu, - užsimerkiau vis dar šypsodamasi, muzika mane ramino, o tai nebūdavo dažnas reiškinys. - Darenai, ar galiu paklausti kai ko asmeniško?

-Privalėsiu atsakyti? - Nepraleido progos į klausimą atsiliepti klausimu, dėl ko tik pakraipiau galvą. - Klausk.

-Tau svarbiau mylėti ar būti mylimam?