Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(2 dalis - REBEKA)

Svarsčiau, tiesiog šauktis pagalbos ar pirmiau jai trenkti ir tik tada bėgti, rėkti visa gerkle ir tikėtis, jog neužmušiau merginos. Tačiau pati užrakinau kambario duris, tad būčiau per ilgai užtrukus abiem atvejais, o taip tikrai galėjau gauti paragauti „žaibo". Nusipurčiau smūgio baimę ir atsitiesiau, stengiausi atrodyti ryžtinga namų šeimininkė.

-Tavo persekiotojai nuėjo, turėtum eiti ir tu, - mostelėjau į langą, net neketinau išleisti jos pro duris, kaip tai būčiau paaiškinus mamai.

-Jie dar grįš, - truktelėjo pečiais. - Visada patikrina perimetrą bent du kartus, - kalbėjo minkydama mano varlės veido formos pagalvėlę. - Ar bučiuoji ją naktimis? Tikiesi, jog pavirs į princą? Galiu pabandyti ir aš, - greitakalbę išbėrė, o aš net nespėjau atsakyti, kai Demetra jau spaudė savo lūpas prie varlės, gal net panaudojo liežuvį.

-Tai šlykštu, - išplėšiau pagalvėlę jai iš rankų. - Aš miegu ant jos.

-Tiktai? - Suktai šyptelėjo prikąsdama lūpą. - O kaip šiaip save čia tenkini?

-Darau ką? - Perklausiau vildamasi, kad ji neturėjo omeny to, apie ką pagalvojau.

-Kaip linksminiesi? Leidi laiką? Pramogauji? - Lyg kvailei kartojo.

-Skaitau, - kiek pasvarsčiusi pratariau, tai dariau išties dažnai.

-Skaitai? - Nepatikliai pakartojo. - Ir viskas? O tai ateina draugų ar kas nors? Girdėjau, draugauji su sesers auklę.

Žinojau, kad mama taip sako visiems, bet tai tebuvo melas. Megana buvo mano, o ne Dorotės auklė. Sesuo anksti subrendo, jai priežiūros daug nereikėjo, bet psichoterapeutė tikino, jog man būtina su kuo nors bendrauti, kas būtų panašaus amžiaus. Dėl to mama ir mokėjo Meganai, kad būtų mano draugė, o ji dar kartais atsivesdavo ir brolį ar kokią draugę. Paprastai kalbėdavome bendrom temom: apie orą, filmus ar knygas, nieko per daug asmeniško, bet tai turėjo kažkaip padėti.

-Tai visai ne tavo reikalas, - sunėriau rankas po krūtine. Man nepatiko būti kamantinėjamai savo pačios oazėje, tuo labiau šios įžūlios įsibrovėlės. - Ir jau tikrai turėtum eiti.

-Žinai, tu nelabai svetinga, - pyktelėjusi nuleido kojas nuo lovos. - Sėdi užsidariusi, su niekuo nebendrauji. Turėtum džiaugtis kažkokia įvairove savo gyvenime, o ne bumbėti.

-Mano gyvenimas ir taip įvairus, - įsiutusi kone sušukau. - Ir tu neturi jokios teisės čia įsiveržti ir daryti savo kvailas prielaidas.

Demetra patenkinta išsišiepė ir apsiavus batus atsistojo priešais. Buvome panašaus ūgio, gal aš ūgtelėjus keliais centimetrais daugiau ir keliais kilogramais mažiau. Tačiau man patiko jos akys, šiek tiek panašios į manąsias, kurias paveldėjau iš tėčio. Visi rudakiai žmonės man atrodė šilti ir patikimi, nors tokiu gėriu nuo šios merginos nekvepėjo.

-Dar susitiksim, - mirktelėjo man ir ėmė ropštis lauk pro ten, pro kur atėjo.

-Vargu, - burbtelėjau laukdama kol nebematysiu rudos galvos, kad galėčiau uždaryti ir užrakinti langą.

Įsibrovimas man nepatiko, o merginos įžūlumas tiesiog siutino. Ji nieko nežinojo nei apie mane, nei mano gyvenimą, todėl neturėjo nei menkiausios teisės smerkti, nors ir buvo teisi. Juk ne mano kaltė, kad negaliu išeiti į lauką, agorafobija nėra juokai. O ir namuose nesugalvosi daug veiklos, tuo labiau kai su namiškiais santykiai šalti. Demetrai lengva kalbėti, ji gali eiti kur nori ir daryti ką užsigeisdama, niekas neįkalino rudaplaukės tarp keturių sienų ir neapkartino gyvenimo panikos priepuoliais. Mano kailyje neišvertu nei dienos, todėl nenorėjau leistis paveikiama jos patyčių. Tačiau nieko negalėjau sau padaryti, žodžiai smogė skaudžiai ir staiga, o kas į širdį pataikė - nebe ištrauksi. Todėl apimta siuto surinkau Darenos numerį ir drebančia ranka priglaudžiau ragelį prie ausies.