Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(5 dalis - REBEKA)

Staiga atsisėdau nesuvokdama kas nutiko. Kelis kartus apsidairiau, bet taip ir nesupratau kur esu, kol itin greitas širdies ritmas neatgavo normalaus ritmo.

Sėdėjau ant sofos mūsų namų svetainėje. Priešais, kaip visada, stovėjo stalas, o už jo židinys. Niekas neatrodė pasikeitę, tik jaučiausi neįprastai čia pabudusi. Yra nutikę taip, kad užsnūsčiau ant sofos, bet jau kuris laikas nepraleidau čia nakties. Per miglą prisiminiau kaip grįžo mama. Ji kažką pasakojo apie draugę, kuria sutiko kino teatre, kur su Dorote buvo nuėjusios pažiūrėti filmo. Jos buvo seniai nesimačiusios, tad nuėjo puodeliui kavos į draugės namus, mat ji viešėjo pas mamą. Moterys taip įsišnekėjo, kad visai prarado laiko nuovoką, net Dorotė užmigo ant sofos. Kai susiprato kiek valandų, laikrodis rodė trečią valandą ryto. Kol grįžo namo - pasislinko dar pusvalandžiu į priekį. Tada ir rado mane snūduriuojančia tarpduryje, visa sustirusia ir beveik nesiorientuojančia erdvėje. Prisiminiau kaip mama palydėjo mane iki sofos, apklojo pledu ir netgi uždegė židinį, kad sušilčiau. Prieš nueidama pamiegoti dar pabučiavo į kaklą, ką pastarąjį kartą darė prieš daugiau kaip du metus.

-Labas rytas, - linksmai išdainavo Darenas, nežinia iš kur išdygęs.

-Ką tu čia veiki? - Supanikavus užsitempiau ant krūtinės pledą, nors ir buvau apsirengus vakarykščiais drabužiais.

-Atėjau pažiūrėti kaip laikaisi, bet tu miegojai, - guodžiamai vyptelėjo ant stalo statydamas pora puodelių arbatos. - Tavo mama papasakojo, kad rado tave tarpduryje miegančia. Pasijaučiau blogai, kad taip palikom tave vakar, tai pasilikau palaukti šiandien, - atsiprašomai nusišypsojo, kuomet įsitaisė ant fotelio, dešinėje stalo pusėje.

-Tai nebuvo būtina, - pabandžiau ir aš išspausti šypseną, bet gavosi tik vargana grimasa.

Maudė šonus, skaudėjo galvą, jaučiausi suprakaitavusi ir lipni. Dar baisiau, tokia mane matė vaikinas, kuris visada atrodo pritrenkiančiai.

-Sunki naktelė? - Pasipuošė savo firminiu, šelmišku šypsniu.

-Net neįsivaizduoji, - sudejavau nerangiai bandydama atsisėsti, nenukrisdama ant žemės.

-Tikrai taip manai? - Prunkštelėjo.

-Na, aš čia vakarėlio nerengiau, - pabrėždama atšoviau. - Tik miegojau ne vietoje.

-Turėjai omeny ant grindų? - Kilstelėjo tamsius antakius, visa ši situacija jį linksmino, tad teko pripažinti ir man, tai gana juokinga. Tik išskyrus sapną, nuo kurio vis dar buvo pašiurpusi oda.

-Nutilk, - pabaltakiavau siekdama savo arbatos. Net neklausiau kuris puodelis man. Ir taip žinojau, kad maniškis su drugeliu, o jo su kandimi. Juk būtent Darenas juos man padovanojo ir leido naudotis tik tada, kai jis lankosi mano namuose ir drauge ką nors geriam. Dovanodamas sakė, kad palyginus su manimi - jis tik nyki kandis, o aš atkirtau, kad kandis juk minta drugeliais.

-Primink, kad kitą kartą nepalikčiau tavęs vienos, - po kurio laiko, taip ir nenuleidęs nei akimirkai nuo manęs akių, dėl ko jaučiausi nejaukiai, prabilo.

-Aš įpratus, - gūžtelėjau pečiais nemeluodama. - Tiesiog sapnavau blogą sapną.

Tai prisiminus nukrėtė šiurpas, norėjosi susigūžti ir pravirkti. Prisiverčiau nuo to susilaikyti, bet pasislinkus į sofos kampą vis tiek prisitraukiau prie krūtinės kelius ir juos užsiklojau pledu.

-Apie ką jis buvo? - Nustebino, kad Darenas domisi mano košmaru, o ir nesijaučiau įsitikinusi, ar verta apie tai kalbėti. - Nagi, Beka. Gali manimi pasitikėti.

-Argi? - Liūdnai šyptelėjau, akyse jau kaupėsi išdavikės ašaros. - Vargu ar išvis galiu kažkuo pasitikėti, jei net mano pačios protas išduoda.