Baltoji dama (NUTRAUKTA)

(3 dalis - REBEKA)

Tiek židinio, tiek žvakių liepsnos nebe atrodė taip pat. Negalėjau atplėšti akių nuo ugnies ir net nesiklausiau ką sako Darenas, nors kažką įnirtingai kalbėjo. Mane taip pakerėjo karštis, kad vos prisiverčiau laikyti rankas ant rodyklės, nesinorėjo net likti prie stalo. Švelni, kone aksominė šiluma tarsi apsivijo mano kūną, jutau kaip meiliai glamonėja odą. Tai kėlė snaudulį, tačiau malonų, kuomet nei miegi, nei esi pabudus, o plūduriuoji pakilioje nežinomybėje. Tobula pusiausvyra, tesinorėjo prieiti arčiau, galbūt paliesti ugnį pirštų galais, kad jausmas stipriau priglustu prie mano kūno.

-Rebeka, - reikliu tonu mano mintis pertraukė Darenas. - Tau viskas gerai?

-Taip, - susigėdusi nuleidau akis. Retai, netgi labai retai kas nors pričiupdavo mane šitaip atsiribojant nuo pasaulio, nors išvis tai įvykdavo ne dažnai. - Tai tiesiog... Keistas sutapimas, a?

-Nėra net ką sakyti, - burbtelėjo Megana, jos primerktų akių žvilgsnis neatsitraukė nuo lentos nei akimirkai.

-Nebūkit bambeklės, - visiškai ramiai pareiškė vaikinas, regis, jo keisti sutapimai nei trupučio netrikdė. - Nagi, Beke, klausk, - įsiaudrinęs sukomandavo, atrodė iš nekantrumo tuoj net pašoks iš vietos.

-Gal geriau tu, - numykiau nusukdama žvilgsnį.

-Tu pradėjai, - priminė padrąsinamai spustelėdamas man alkūnę, o tuomet iškart padėjo savo ranką atgal ant rodyklės. - Turi tai padaryti. Bus smagu.

-Smagu, - tyliai sau ištariau norėdama įtikinti tą smegenų dalį, kuri mąstė logiškai ir liepė dumti į savo kambarį, kur galėčiau saugiai užsirakinti. - Gerai, - nuraminus sveiką protą sutikau.

-Jėga, - kone sušuko Darenas ir buvo sunku neužsikrėsti jo gera nuotaika, nors Meganai, regis, tai nei kiek nerūpėjo. - Užsimerkim.

-Tada nieko nematysim, tu kvaily, - piktai burbtelėjo ji ant brolio. - Juk turėsi skaityti atsakymus.

-Tiksliai, - pakinkavo galva plačiai šypsodamasis. - Susikaupkim.

Padariau kaip prašyta. Trumpam užsimerkiau ir susikoncentravau į savo pirštų galus, liečiančius medinę rodyklę, kuria drauge pastūmėme į lentos vidurį. Giliai įkvėpus ir išvėpus pabandžiau prabilti, bet tai pasirodė ne taip paprasta. Pakartojau kvėpavimo triuką dar kelis kartus ir pagaliau atsikrenkštus įstengiau kažką išmekenti.

-Kreipiames į šios liepsnos svečią, - kuo aiškiau ištariau žodžius įsimintus iš žurnalo, bet ties paskutiniu balsas vis tiek sudrebėjo. - Jei atvykai mūsų kviestas - atsakyk į mūsų pasisveikinimą.

Tai skambėjo kvailai ir dar blogiau jaučiausi taip kalbėdama, it kokia kvailė iš lėkšto siaubo filmo. Tačiau drauge jaučiau ir jauduliuką, virpinantį širdį ir balsą. Jei tai pasirodytų tikra, man nebereiktu galvoti apie save, kaip apie pamišėlę, kuri negalėjo miegoti savo kambaryje dėl girdimų žingsnių ir kažkieno buvimo šalia. Pagaliau žinočiau, jog tai pasaulis išėjęs iš proto, o ne aš. Nors kita vertus, vargu, ar būti teisiai galėjo man padėti labiau nei pakenkti. Mažiausiai norėjau sau ant pečių užsikrauti nepatenkintą tetos dvasią, kuria išplėšėme iš pomirtinio pasaulio ramybės. Mūsų santykiai nebuvo geri net ir tada, kai Šarlotė buvo gyva. Niekad neatitikau šviesiaplaukės moters lūkesčių, nors daug jų ir neturėjo. Tiesiog nesistengiau įtikti jai ir mamai, tūpčioti aplinkui ir besąlygiškai stengtis būti geru žmogumi. Man patiko klysti ir iš to ką nors išmokti, tik taip galėjau augti kaip asmenybė. Tuo tarpu mama su Šarlote tenorėjo, jog būčiau tokia, kaip visi. Jų akyse nesiskirti iš minios buvo svarbiausias gyvenimo tikslas, juk nieko nėra šauniau, kaip būti dalele pilkos masės.