Anapus

Laidotuvės

Šiek tiek nuobodžiaudama sėdėjau ant suoliuko. Buvau bažnyčioje. Suolas kietas kaip nežinia kas, o aš čia sėdžiu jau pakankamai ilgai. Taip norėjosi atsistoti ir pramankštinti kojas. Prieš mane stovėjo dar kažkiek eilių suolų ir du karstai. Vienas uždarytas, kitas ne. Vienam buvo mergina su pusilgiais, bordiniais plaukais. Daugiau nelabai atkreipiau dėmesio. Kažkodėl nebuvo noro žiopsoti į kažkieno lavoną. Tuo labiau nepažįstamo žmogaus, kuris nei man rūpi, nei ką. Vis dėl to, jos vardą žinojau. Moira. Normalus, gražus vardas. Kitam karste gulėjo irgi merginos lavonas. Jos vardas buvo Adelė.
Priešais mus už stovo kunigas pagaliau nustojo varyti visas tas maldas ir aš galėjau atsikvėpti, kad nebeteks stotis arba klauptis. Prie stovo pradėjo eiti moksleiviai, kurie norėjo kažką pasisakyti apie numirėles. Vieni paprastai pareiškė užuojautą ir apverkė merginas, kiti skaitė ilgėliausias kalbas. Man tai nelabai buvo įdomu. Vis tiek aš naujokė, čionais tik neseniai atsikrausčiau ir šiandien buvo mano pirmoji diena mokykloje. Tenais nuėjusi sužinojau, kad pamokos bus sutrumpintos ir mes visi būsim suvaryti į tas kvailas laidotuves. Galvojau dar tėčio paprašyti, kad paprašytų mokytojos leisti man neiti į tas laidotuves, bet jis tik tepė slides, esą jis turi labai svarbių darbo reikalų ir nėra jam laiko su manim terliotis. Na, dabar sėdžiu čia su savo juoda lyg varno plunksnos suknele ir klausydama kalbų bandau suprasti kokios tos Adelė ir Moira buvo.
Galiausiai, kai tai atsibodo, aš nuėjau link tualeto. Bevaikščiojant pastebėjau keletą kraupių paveikslų, kur buvo nukryžiuojamas Jėzus Kristus. Tiesą sakant, sienos buvo labai gražios, visokie iškalti raštai. Ne kartą net sustodavau norėdama į tai paspoksoti. Vis dėl to, man ši vieta kažkodėl nepatiko. Jau vien atvykusi į miestelį iškart pastebėjau, kad jis kitoks. Kažkoks... baisus? Lyg iš siaubo filmų ar kokių nors serialų, kur mažuose miesteliuose pradeda dėtis keisti dalykai, pavyzdžiui: žmogžudystės, apsireiškia kokie nors keisti padarai ir panašiai.
Po kažkiek laiko kažkaip suradau tą nelemtą tuoletą ir jau norėjau įsiveržti vidun lyg kokia karalienė, kai išgirdau verksmą. Tykiai pravėriau duris:
- Sveika,- tyliai pasakiau. Ant grindų, šalia kriauklių verkė mergina. Mano amžiaus, šviesių plaukų, akys nesimatė. Daugiau iš po delnų nesimatė. Mergina išgirdusi mane pakėlė akis ir pastebėjau daugiau. Akys buvo pilkšvai žalios, didelės ir ryškios. Kažkada jos, matyt, spindėjo džiaugsmu, bet dabar jos buvo paraudusios nuo ašarų, o aplinkuj šmėžavo tamsūs ratilai ir ne tik nuo nuvarvėjusio tušo. Jos veido bruožai buvo švelnūs, netgi šiek tiek vaikiški.
- Labas,- sušniurkščiojus pasakė,- nekreipk į mane dėmesio - man psichozė,- tada ji nusijuokė nenatūraliu, netgi šiurpiu juoku.
- Ak, gal galėčiau kuom nors padėti?- sutrikusi paklausiau. Ketinau čia tiesiog ateiti ir visą laiką praleisti žaisdama telefonu, bet atrodo mano planai pasikeitė.
- Atsuk laiką, jeigu moki.
- Kam?- susiraukiau
- Tai Moira pražudė Adele, aš jai nepadėjau, nors turėjau...
- Kuo tu vardu?- nukreipiau temą. Taip, jai tikrai psichozė.
- Liusinda, gali vadinti Liuse.
- Gerai, aš...,- nespėjau pabaigti sakinio kai Liusė mane nutraukė.
- Nereikia, man dabar nereikia tavo vardo, geriau padėk nusivalyti makiažą.
Šiek tiek sutrikusi sutikau ir išsitraukiau servetėlių.