Anapus

Keisti dalykai tęsiasi toliau

Laimė, netrukus biologija baigės. Iš tiesų man šis kabinetas patiko, bet pamoka - ne. O ypač mokytoja. Dabar ji mane gręžte gręžė piktu žvilgsniu. Jeigu žvilgsniu būtų galimą nužudyti, aš jau seniai būčiau gulėjusi šešios pėdos po žeme. Greit pašokusi ant kojų pradėjau grūsti daiktus į kuprinę, kad tik greičiau iš ten dingti. Vis dėl to, greitai išgirdau savo draugų pokalbį ir mano veiksmai sulėtėjo.
- Ko jūs tampotės tą vargšę merginą?- paklausė Andrė.
- Čia ji,- Liusė kaip visad šnekėjo mįslėm.
- Ta apie, kurią pasakojo Adelė?- nežinau kodėl, bet Andrė balse išgirdau liūdesį.
- Tu pažinojai Adele?- paklausiau.
Andrė, Zai ir Liusinda pasižiūrėjo į mane tikrai nustebusiais žvilgsniais.
- Ką girdėjai?- Liusindos balse girdėjosi susirūpinimo gaidelės.
- Et, nieko,- papurčiau galvą ir išlėkiau.
Netrukus sustojau. Galvoje maišalynė. Pykino, atrodė, kad priėdžiau kokį šimtą pūkuotų vikšrų. Kažkodėl man atrodė, kad man patinka Andrė. Nors ne. Jis visiškai normalus. Arba... nežinau. Nežinau kas čia darosi. Viskas taip keista.
Netyčiom patekau į kažkokį koridorių. Jis buvo tamsus ir baugus. Šiek tiek paėjus pamačiau langus. Nuo jų krito šviesos ruožai. Priėjau prie vieno jų. Dangus pilkas. Miškas. Pilkšvai žalias.
Hatora...
O varge, vėl... ne, Hat, laikykis.
Mieloji, ateik. Mums reikia tavo pagalbos.
Pajutau kaip pradedu prarasti kontrolę. Kodėl man tai vykst?! Tėtis sakė, kad po operacijos tai daugiau nebepasikartos! O gal čia...? Staiga, galva lyg prisipildė vatos. Mintys sukosi, tik apie tai kur tas balsas ir kad privalau surasti žmogų, kuriam šis balsas priklauso.
- Kur jūs?...- mano balsas tuščiam koridoriuje nuskambėjo vaidukliškai.
Hatora, mes visai netoli, ateik!
Ach, kur ji? Pradėjau eiti link koridoriaus išsišakojimo. Kurgi ji? Aš privalau ją surasti! Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad privalau.
Šaunulė, Hat, eik toliau. Aš norėsiu kai ko tavęs paprašyti. Juk tu mums padėsi, taip?
- Taaaaip...
Pradėjau greičiau jau eiti, kai staiga...
- Pagavau! Lu, Zai, ateikit, greičiau!
Kažkas mane pagavo. Kažkas nori man neleisti pasiekti balsų.
-Paleisk mane tu... tu... PALEISK!- nežinojau koks jo vardas. Lyg ir žinojau kas jis... o gal ne? Pradėjau muistytis. Staiga atlėkė kažkokios dvi merginos.
- Ak, ne. Ji užhipnotizuota!- šviesiaplaukė rodos nuliūdo.
Ak, jeigu jie manęs nepaleis aš pavėluosiu!
- Ką man tada daryti?!- paklausė vaikinas, kuris mane laikė.
- Atjunk ją,- kai šviesiaplaukė tai pasakė aš pradėjau dar labiau muistytis.
- Negaliu,- jo gniaužtai šiek tiek atsilaisvino ir aš jau norėjau bėgti, bet jis prisiminęs mane, vėl tvirčiau suspaudė.
- Šunsnukis!- surikau ir vėl pradėjau muistytis. Staiga pajaučiau smūgį ir viskas aptemo.

- Liuse, nebuvo būtina jai taip stipriai trenkti!
- Atleisk, beje, galėjai ir pats kažką daryti!
- Ką?!
- Nežinau!
Kažkas pykosi. Baisiai skaudėjo galvą. Ak, kas čia vyksta?! Galiausiai atmerkiau akis. Virš manęs pykosi Andrė su Liuse, o Zaja bandė atkreipti jų dėmesį mojuodama rankomis lyg malūnas.
- Ei,- silpnai prabilau ir atsisėdau. Svaigo galva, todėl teko pasiremti rankomis. Liusė iš karto mane apsikabino. Ir gan stipriai, vos neuždusau.
- Tu sveika,- atsiduso ji kai pagaliau mane paleido. Aš iš karto pradėjau gaudyti orą.
Zaja, tik pamojo, o Andrė šyptelėjo.
- Kas čia buvo?- paklausiau. Jie atrodė keistai susierzine ar sunerime.
- Tu neatsimeni kas įvyko?- Liusinda, rodos, iš džiaugsmo tuoj pro lubas išlėks.
- Nea...
- Tai ir nereikia, o dabar, rodyk kur tavo namai.
- Jau pasibaigė pamokos?- sumišau.
- Aha, geriau einam.