Anapus

Pirmasis žaidimas

Praeitis
Prie vieno namo, ant laiptukų sėdėjo mergaitė su ilgais, bordiniais plaukais. Šeip ta mergaitė buvo tikrai žavi ir miela, bet šįkart jos antakiukai buvo suraukti, o akys į visas puses svaidė žaibus. Ji buvo nusiuntusi draugei laišką, kad ji ateitų lygiai 16:00 h. pas ją su nakvyne, bet jau buvo 16:30 h., o draugės kaip nėra taip nėra. Iš namo atsklido balsas:
- Mieloji, grįžk namučio. Adelė ir be tavęs suras namą!
"Mieloji" su sugižusia mina jau stojosi kai išgirdo iš toli savo vardą.
-Moira! Moira! Palauk!
Atsisukusi Moira pamatė mergaitę su besiplaikstančiais, šviesiais plaukais ir jau uždususią lekiančią link jos. Moiros veide atsirado pagiežinga šypsena ir ji greit nulėkė į savo namą, užtrenkė ir užrakino duris. Šviesiaplaukė, tai yra Adelė su sunkiu krepšiu prilėkė prie namo durų ir sukniubusi apsiverkė. Moira buvo labai pagiežinga ir valdinga, jeigu kas nepaklusdavo, reiškias turės bėdų. Greičiausiai šiąnakt jai teks pramiegoti lauke, nes jos tėvai išvažiavo pas senelius vienai dienai, todėl ji ir vėlavo - bandė įtikinti tėvus leisti pabūti pas Moirą. O Moira vargu ar ją įleis vidun. Pašniurkščiojus pabeldė į duris ir tylutėliai šnipštelėjo:
-Drauge mano, prašau įleisk. Mano tėvai išvyke, neturiu raktų, jau temsta. Prašau įleisk.
Tuo tarpu Moira tupėjo už durų ir su ta pačia šypsena klausėsi kaip verkia jos draugė. Kai Adelė paprašė įleisti, mergaitė dar pasvarstė ir atrakino spyną. Pasigirdo tylus klektelėjimas ir girgždėjimas - durys vėrėsi. Tuo tarpu Adelė sėdėjo atsirėmusi į duris ir užsidengusi veidą verkė, bet atsidarinėjančios durys ją išgąsdino ir ji vos nenusirito nuo prieangio, laiptais žemyn. Pamačiusi savo draugę, kuri tarpdury stovėjo ir tikrai nenorėjo praleisti šviesiaplaukės, Adelė pasiėmė krepšį ir atsistojo priešais raudonplaukę.
- Daugiau nevėluok, Ade. Kitą kartą iš tiesų paliksiu lauke,- tai pasakiusi pasitraukė įleisdama Adelę.
Adė tuoj pat įėjo vidun ir ėmė autis batus kol Moira nepersigalvojo.
- Šiandien kai ką radau palėpėje,- sušnabždėjo Moira stebėdama kaip skubinasi jos draugė. Moirai patiko jaustis aukštesniai nei kiti ir kitus valdyti. Kaip tik dėl to ji ir pradėjo draugauti su Adele. Adelė jos klausė ir jos bijojo.
- Ką radai?- paklausė Adė labiau domėdamasi kaip atsirišti tą mazgą iš batų raištelių, negu Moiros radiniu.
- Pasiskubink ir pamatysi!- rėžė supykusi raudonplaukė. Jai nepatiko kai kažkas taip atsainiai klausdavo. Adelė turėjo iš karto pakelkti akis ir kupinu smalsumo balsu paklausti "Moira, ką tu ten radai? Juk tu man tai parodysi ar ne?", deja, Moira išgirdo tik atsainų "Ką ten radai?".
Netrukus Adelė suprato kaip atrišti mazgą ir basomis sekė paskui valdingąją raudonplaukę. Užlipusios į antrą aukštą, mergaitės pasuko link Moiros kambario, kuris buvo tikrai labai gražus. Šviesios, persikinės spalvos sienos su įvairių gėlių raštais, karališka lova, dvigulė su baldakimu. Kosmetinis staliukas, langai iki pat žemės su nuostabiu vaizdu į miškus ir su medžiaginėm, pastelinių spalvų užuolaidom. Spinta, galima sakyti, buvo atskiras kambarys, komoda prikrauta barbių ir kitų brangių žaislų, su kuriais jos žaisdavo.
Staiga Moira nuėjo prie savo lovos ir po ja palindo. Netrukus grįžo su kažkokia lenta rankose.
- Žiūrėk, Adele. Argi aš ne genijus?
Vargšė šviesiaplaukė su siaubu žiūrėjo į lentą.
- Nea...,- sukuždėjo.
Lenta buvo tikrai neįprasta. Su kažkokias keistais, senovinias piešiniais. Viduryje buvo surašytos visos abėcėlės raidės ir skaičiai, viršuje, kampuose buvo surašyti "Taip" ir "Ne", o apačioje "Viso gero".
Moira, pamačiusi, kad Adė visiškai nesižavi jos radiniu supyko ir timptėlėjo vieną, šviesią, draugės plaukų sruogą.
- Ai,- cyptelėjo mergaitė ir jos akyse pasirodė ašaros, bet ji tuoj pat jas nusivalė. Jeigu, Moira būtų pamačiusi, iš karto išvadintų mažvaike.
- Mums tik septyneri, mes nemokam tokiu žaidimų!- dar pasakė šviesiaplaukė.
- Aš šią lentą radau palėpėje ir noriu kažką išsikviesti!- šūktelėjo supykusi Moira.
- Aš tada nedalyvausiu. Einu į apačią,- pareiškė Adelė.
Moira supykusi paėmė ją iž riešos ir suleido savo ilgus nagus jai į odą. Adelė neišlaikiusi pravirko. Moira buvo labai stipri ir dabar paliko žaizdas.
  - Mažvaikė,- atrėžė Moira,- nuo bet kokio menko įbrėžimo žliumbi. Mes kviesimės dvasią ir taškas.
Adelė apsiašarojusi linktelėjo ir pažvelgė į sudarkyta riešą. Ant jo žiojėjo keturios žaizdos, iš kurių sunkėsi kraujas.