Anapus

Raganos

Praeitis
Kažkokioje, senoje ir apleistoje vaikų aikštelėje sėdėjo dvi mergaičiukės. Žaidimų aikštelė buvo tokia į kokią vargu ar kokia nors sveiko proto mama vestųsi savo vaikus. Aikštelėje buvo vienas namelis, prie jo buvo pridėta čiuožykla ir kopetėlės, ant kurių buvo galima karstytis. Netoliese buvo supynės, jose mergaitės ir sėdėjo. Dar buvo sukiužusi smėlio dėžė. Viskas šioje aikštelėje jau buvo pasenę ir griuvo.
Mergaitės buvo abi šviesiaplaukės, koms buvo maždaug 11 metų, iš esmės jos atrodė vienodai, niekas jų neatskirdavo, nors jos nebuvo giminaitės, tik akys... akys buvo kitokios ir skirtingos. Vienos akys buvo geltonos-auksinės spalvos, vyzdžiai buvo siaurūs, lyg katės. Kitos mergaitės akys buvo šviesaus mėlio, o vyzdžiai irgi lyg katės. Aplink jas lakstė du kačiukai, abu buvo šviesūs, tik vieno akys žydros akys, o kitos geltonos.
- Ade, sakei, kad tau kažką mama pasakojo ir tu man tai nori pasakyti.
- Aha,- Ade pavadinta mergaitė, rodos, net neketino kažką pasakoti - ji tiesiog žaidė su kačiuku.
- Tai pasakok,- pirmoji mergaitė visa spirgėjo iš nekantrumo.
- Tuoj, Liusinda.
Liusinda pavadinta mergaitė linktelėjo ir pradėjo aplinkui dairytis. Visur pilka, tamsu. Žolė jau ne pirmus metus yra nemačiusi saulės. Ir ši aikštelė jau mirusi, taip pat pilka. Viskas čia negyva. Jaučiuosi lyg ir aš būčiau jau negyva, nors esu netgi gyvesnė už kitus,- dingtelėjo mergaitei. Iš tiesų, šis miestas buvo tartum specialiai pastatytas tokioje vietoje, kad joks sveiko proto žmogus neatsikraustytų.
Staiga Adė atsisuko ir prabilo:
- Mama man pasakojo apie mus, raganas.
- Ir?- Liusinda, atrodė, kad nusivylė.
- Ar žinojai, kad Fiona iš tiesų nėra tavo siela ar sielos atspindys, ar kažkas tokio?
- Fi, ar tikrai?- Liusinda paėmė katytę ir jos paklausė. Fiona, tik gūžtelėjo pečiais ir patapusi šviesiu paukšteliu su žydrom akutėm, nutūpė šeimininkei ant peties.
- Tai kas tada man ji?- paklausė Liusė.
- Galios šaltinis ir tavo sielos kita pusė.
- Kąąą?!- šįkart Liusindą jau nustebo. Jos katiniškos akys išsiplėtė.
- Na, nežinau kaip tau paaiškinti. Žinai tą legendą, kad iš pradžių žmonės buvo padarai su dviem galvom, keturiom rankom ir keturiom kojom. Tada visų dievų dievas Dzeusas išsigando žmonių ir juos visus perskėlė pusiau. Nuo tada visi žmonės yra pasmerkti ieškoti savo antros pusės. Raganoms nėra taip. Jos jau gimusios turi savo antrąją pusę ir ta antroji pusė taip pat yra ir galių šaltinis. Jeigu tave ir Fi atskirtų tai jūs labai susilpnėtumėt, amžinai sirgtumėt ir po kelių mėnesių mirtumėt.
Adelei visa tai paaiškinus, Liusė tik paėmė nuo peties paukštuką ir jį apkabino, lyg kas ketintų ją paimti.
- Ar tai tiesa?- paklausė Liusinda.
Adė linktelėjo.
- Auč,- sušnibždėjo draugė.
- Beje, raganos po mirties visą laiką vaidenasi ir keršija už jų mirtį, bet paskui saugo savo mylimus žmones.
- Aš nenoriu keršyti už savo mirtį, Ade.
- Neturėsi kito pasirinkimo Liusinda.
- Iš kur žinai?
- O iš kur tu žinai?- Adelė šiek tiek pyktelėjo, bet iš karto atvėso,- nors net nežinau. Ar žinojai, kad yra raganos, kurios mato dvasias? Jos moka su jomis susikalbėti, jos daug ką moka, niekas nežino ką tiksliai, tokių raganų beveik nėra. Jos retos...
- Nukreipei temą,- atsiduso Liusinda ir ėmė stotis,- atleisk, Ade, deja, bet man jau laikas.
Adelė linktelėjo ir liūdnai atsiduso. Kai Liusinda išėjo ji dar kelias minutes pasėdėjo ir galiausiai taip pat nuėjo.