Anapus

Tylus pokalbis svetainėje

Kai grįžom namo, radau nuo tėčio raštelį. Ten buvo parašyta, kad jis iškeliavo į kitą miestą dėl darbo. Jo nebus savaitę. Buvo palikęs kortelę ir pinigų. Kai viską pasiėmiau, Zaja, Liusė ir Andrė paprašė aprodyti namus. Na, mano namai nebuvo dideli. Jie buvo vos dviejų aukštų, ir tai antras aukštas - palėpė.
Iš karto įėjus yra du koridoriai. Vienas koridorius yra kairėje pusėje. Einant juo dešinėje pusėje yra durys į svetainę. Jeigu įeitum į svetainę perėjus per ją pamatytum kitas duris. Praėjus pro jas gali pasirinkti eiti į kairę, tai yra į mano kambarį arba į dešinę, tada nueitum į mano tėčio kambarį ir einant tiesiai bus tėčio darba kambarys ir laiptai į viršų. Paėjėjus į priekį vėl prieisi įėjimą. Ir jeigu eisi tuo pačiu keliu į svetainę, bet į ją nepasuksi, prieisi virtuvę. Taip mūsų namai - labirintas, bet man jie patinka. Mano kamabarys išties gražus (man), jo tapetai šviesūs, langai iki žemės ir gražios šviesios, medžiaginės užuolaidos juos dengia, jeigu noriu tamsos. Kairiajame kampe yra mano stalas, o dešiniajame mano lova. Taip pat prie sienos yra knygų ir rūbų spintos. Visi baldai yra šviesaus medžio, su visokiais senoviniais raižiniais. O netoliese dar buvo ir mano vonios kambarys.
Svetainė irgi šviesi, su stiklinėm durim į kiemą. Prie vienos sienos buvo didžiulė spinta knygų. Prie kitos buvo televizorius, o viduryje dvi sofos ir staliukas.
Virtuvė buvo tokia pati kaip ir visos, moderni, šviesi, o tėčio kambaryje aš retai lankydavausi.
Kai galiausiai jiems viską aprodžiau, jie liepė man nueiti miegoti, nes apalpau, tai greičiausiai man trūko miego. Prieš įlipant į lovą aš tikrai žinojau, kad nenoriu miegoti, bet kai jie pasakė, kad noriu miegoti, aš pajaučiau norą kuo greičiau užmerkti akis ir pasinerti į sapnų karalystę. Kai jie išėjo, kurį laiką dar pagulėjau, bet paskui akys lyg pačios užsimerkė.
Pabudau. Tamsa. Ak, taip, juk užuolaidos užtrauktos. Išlipusi iš lovos išgirdau kažką kalbant ir sustingau. Tai buvo Liusė ir Andrė. Na, ir Zaja. Nusprendžiau paklausyti. Jau ne pirmą kartą jie apie mane šnekasi, privalėjau sužinoti apie ką, nes nujaučiau kažką negero.
- Mes privalom, neleisti jai su jom susisiekti,- pasakė Liusė.
- Bus nelengva, jos jau prasibrovė į jos sąmonę,- pasakė Andrė.
Ką?! Kas prasibrovė į mano sąmonę?! Kas čia vyksta, po perkūnais?!
- O gal čia net ne ji? Galbūt ji tik girdi, bet nemato? Na, gal jos tik nori mus suklaidinti, nes, na žinai, gal jos tik puldinėja ją, kad nukreipti mūsų dėmesį, o tuo tarpu kažkam kitam viską pasakoja?- čia jau buvo Zaja.
Kas ką puldinėja?!
- Nežinau, daugiau naujokų nėra, tik ji. Ir ji neveltui čia atkeliavo. Paprasti žmonės čia neatkeliauja, tuo labiau neatsikrausto.
- O gal, mums neverta viso to daryti? Nemanau, kad Adė taip elgtųsi.
- Ne, mes irgi esam prisidėje prie jų žūties. Gal ir nevisiškai, bet mūsų rankos vis tiek yra netiesiogiai suteptos jų krauju. Jeigu ji padės joms... tada viską papasakotų policijai. Policija ne viskuom patikėtų, paimtų mus kaip įtariamuosius, o galiausiai mus pasodintų už grotų! Ar jūs to norit?!
- Ne, Lu. Bet net nežinau, gal mums patiems reikėtų su jomis susisiekti?
- ANDRĖ, AR TU IŠPROTĖJAI?! Ak, atleisk, bet mes neturim tokių sugebėjimų, raganos nėra tokios stiprios. Nebent, su Tuom Daiktu, bet aš neketinu to daryti. Mes galim nebūtinai Moirą ir Adelę išsikviesti. Vienintelė kas gali tai padaryti yra Hatora. Bet aš neketinu teptis rankų. Geriau laikom ją atokiau. Man kol kas svarbesni jūs.
- Ooo, ji nenukentės?
- Zai, nežinau, gal... Palaukit...- staiga Liusė pradėjo eiti link manęs.
Aš iš karto nulėkiau į savo kambarį. Vos spėjau įlipti į lovą ir apsimesti mieganti.