Anapus

Mintys

Šią dalį pasakoja Zaja
Visuomet žinojau, kad Liusinda moka palikti neblogą įspūdį, bet kad tokį...
Kai Andrė pranešė naujieną - visi sužiuro į Hatora. Ji nuslydo nuo krėslo ir atrodė... Ne taip kaip turėtų. Akys buvo išplėstos lyg lėkštės, o veidas - baltas lyg sniegas. Akimirką net atrodė, kad ji nustojo kvėpuoti. Džeimsas iš karto suskato kažką daryti ir pakėlęs ją nunešė į svečių kambarį. Mes su Tina nulėkėm iš paskos. Vienintelis asmuo, kurio tai nesujaudino - Andrė. Jis atrodė lyg nesavas. Toks ir buvo. Norėjau su juom pasišnekėti, bet Atėnė paprašė likti su ja. Taip Andrė mylėjo Adele, aš jį užjaučiu, bet Liusė buvo visiškai kitokia negu Adė. Vis dėl to, ji kažkaip sugebėjo juos palenkti į savo pusę. Nesupratau kaip Tora sugebėjo taip greitai prie jos prisirišti, bet tai nesvarbu. Svarbiau tai, kad turim pratęsti tai ką Liusinda pradėjo ir ištaisyti mūsų klaidas.
Kurį laiką mes su Tina bandėm šnekinti Torą, bet ji į nieką nereagavo. Na, bent jau atrodė normaliai, vis dėl to mes nusprendėm pernakvoti su ja. Džeimsas pažadėjo pašnekėti su Andrė ir pernakvoti kartu. Kitądien aš turėjau likti namie su Hatora. Negalėjom jos kažkur leisti. Galiausiai suvilkau visiems po čiužinius ir liepiau eiti miegot. Mes su Atėne greitai susitvarkėm ir atsigulėm. Po kažkiek laiko draugė užmigo, bet manęs miegas neėmė. Reiškias kažkas turėjo nutikti. Apsimečiau mieganti, kai Hatora išlipo iš lovos kažko ieškodama. Gal ir negražu, bet nusprendžiau pasiklausyti ką ji kalbės su drauge. Tada supratau kas iš tiesų vyko.
Visą savo gyvenimą aš vengiau jausmų ir emocijų, stengdavausi vadovautis šaltu protu. Iš viso aš į šią mokyklą neturėjau pereiti, bet Jis tai nulėmė. Mane ten priėmė dėl mano proto. Buvau viena iš protingiausių mokinių ir man tai buvo lengva. Taip, šiek tiek sukčiavau, nes vadovavausi ne vien tik savo protu, bet ir Džulijos. Ne veltui ją išsirinkau. Ji buvo labai protinga ir žinojau, kad tai ir man padės. Tiesą sakant mūsų abiejų charakteriai buvo panašūs. Kurį laiką mes kartu draugavom, bet paskui jai kažkas nutiko ir ji pasitraukė. Likau tik aš viena. Aišku, aš vis dar galiu pasinaudoti jos prisiminimais, bet negirdžiu jos minčių ir dėl to negaliu su ja bendrauti. Tai nutiko jau senai, todėl sugebėjau prie to priprasti. Prie tos amžinos tylos mano galvoje. Na, išskyrus mano pačios mintis.
Mano pirmoji diena toje mokykloje buvo nebloga. Pirmiausia susidraugavau su Adele. Ji buvo labai maloni, tikra draugė, bet Moira buvo šiek tiek bjauroko būdo. Vėliau susidraugavau su Andrė ir Liusinda. Iš pradžių toks ir buvo mūsų būrelis, bet netrukus Adė su Moira atsiskyrė ir viskas prasidėjo. Nežinau ką dėl to kaltinti, bet nekaltų nebuvo. Visi kažką padarėm. Išskyrus Atėnę ir Hatorą.
Tada užmigau.
Ryte pabudus pirmiausia supratau, kad nėra Tinos, bet greitai prisiminiau vakar vakarą. Hatora miegojo. Ranką buvo pakišus po pagalvę. Greičiausiai laikė telefoną. Aš atsidususi iš palengvėjimo nuėjau ruoštis naujai dienai. Po to galbūt iškepsiu blynų. Taip nusprendusi iškeliavau link savo kambario su nuosava vonia.
Iš tiesų, aš Hatorai šiek tiek melavau. Aš neturiu tėvų. Na, Džulija turėjo, bet tai kas kita. Visa tai pirkau už savo pinigus. Jaučiau silpnybę visokiems karališkams dalykėliams, senovei, renesanso epochai ir mažom smulkmenom. Kad ir tos stiklinės figūrėlės. Jos buvo mano ir aš išties nudžiugau kai Tora į jas atkreipė dėmesį. O ką bekalbėt apie knygas? Juk tai knygos! Pasaulio išmintis! Durys į visai kitas planetas, šalis... O kuo senesnės knygos - tuo įdomesnės. Juk tada sužinai daugiau apie tą laikmetį kai buvo rašomos.
Galiausiai kai atlikau savo rytinę rutiną, nustriksėjau link virtuvės. Vidury kelio nustojau striksėt, nes dingtelėjo, kad Hatora atsibus, bet ji lyg ir neatsibudo ir aš laiminga nuėjau link šaldytuvo.
Mano virtuvė - pagal mane nuostabi. Sienos buvo švelnios, kreminės spalvos. Spintelės buvo baltos su visokiais raštais. Jas buvau atsitempus iš antikvariato, todėl kai kur buvo nusilupe dažai. Na, viryklė, šaldytuvas, orkaitė irgi buvo balti, bet ne iš antikvariato.
Iš vienos spintelės pasiėmiau dubenį ir įmušiau keletą kiaušinių. Beplakdama juos pradėjau mąstyti. Kaip Hatora sureaguotų, jeigu sužinotų kas aš. Moira tai sužinojus, kokią savaitę su manim nešnekėjo. Na, aišku, aš tai jai nelabai gražiai paaiškinau. Tiesiog išrėžiau, kad kažkas iš jos šeimos tuoj mirs. Bet, galėčiau ir kaip nors gražiau tai pasakyti. Iš tiesų, aš galima sakyti, niekad nebūnu savimi. Mano išvaizda nėra tokia, o ir vardų aš esu turėjus šimtus. Edvardas, Alisa ir panašiai. Esu buvus Napaleono, Kleopatros, Žanos D'Ark viduje. Esu išpranašavus Linkolno mirtį. Man yra daugiau negu tūkstantis metų. Vis dėl to, aš dabar esu pasikeitus. Nebenoriu gyventi kaip anksčiau, noriu gyventi kaip paprastas žmogus. Ir kol kas gyvenu. Kol jie nesugalvos vėl manęs pasiimti. Juk aš buvau viena iš geriausių. Gal net geriausia.

Man dabar užėjo toks noras jums atskleisti kas yra Zaja :D Deja, jums teks suprasti patiems. Nežinau ar kažką supratot, bet galit pabandyti pasukt galvą ir pasvarstyti. Galit svarstymus parašyti komentaruose :)