Anapus

Naujienos, svečiuose ir kitką

Pasibaigus pamokai kažkodėl jaučiausi šiek tiek apdujusi, todėl mano veiksmai buvo lėtesni negu paprastai. Tai pastebėjusi Zaja tik pavartė akis ir atėmusi iš manęs knygas pati sudėjo jas į kuprinę.
- Eime,- šūktelėjo ir pagriebusi mane už riešo nutempė ligi spintelių. Ten mūsų keliai išsiskyrė, nes Zajos spintelė kiek toliau. Prie savosios sutikau Liuse. Kažkodėl nė velnio nenorėjau jos pamatyti. Laimei, šįkart jos žvilgsnis buvo tiriantis, o ne pašaipus.
- Hatora, Hat, viskas gerai?
- Aha, turbūt per staigiai atsistojau ir susvaigo galva,- atsakiau. Mano balsas nuskambėjo šiek tiek šaltai, todėl susirūpinau ar Liusinda nesupyko, bet to neparodžiau.
- Laikykis,- sušnabždėjo ji labiau sau, nei man.
Jos balsas vienoje vietoje sudrebėjo ir aš nustebusi į ją atsisukau.
- Kas?- ji irgi nustebusi pasižiūrėjo į mane. Kurį laiką steibilijomės viena ir kitą, kol galiausiai pamačiau vėl. Jos akys. Trumpą trumpą akimirką buvo pasikeitusios. Lyg katės - siaurūs vyzdžiai ir geltona rainelė. Liusė, rodos, tai suprato, todėl skubiai nusisuko.
- Taigi, sužinojau šį bei tą apie Džeimsą,- nors Liusindos elgesys buvo vėl arogantiškas, bet jos balse girdėjosi baimingos gaidelės.
- Ką sužinojai?- paklausiau ir pagaliau susipratus ėmiau raustis kuprinėje ieškodama spintelės raktų. Kažkodėl Zajos nėra įtartinai ilgai....
- Na, jam yra beveik trisdešimt metų, ne per senas, gal?- nors buvau užsisukus į Liusę nugara, bet jaučiau kaip ji grežte gręžia mano nugarą pašaipiu žvilgsniu.
- Gal,- gūžtelėjau ir radusi raktus nužygiavau link spintelės.
- Jis turėjo žmoną. Ir turi vaikų.
- Ką pasakei?- sušnabždėjau.
Jis turi vaikų. Gerai... Kas toliau...?
- O kodėl sakei, kad jis turėjo žmoną?- vėl paklausiau.
- Nes ji mirusi,- kuo toliau, tuo labiau jaučiau pagiežą jos balse. Kur gi ta Zaja...?
- Girdėjau, kad ji gėrė, vartojo narkotikus ir buvo labai agresyvi.
- Iš kur tu visą tai žinai?- staiga paklausiau, gal ji tik šiaip mane mulkina?
- Turiu ryšių,- Liusinda gūžtelėjo ir apdovanojusi mane žeminančiu žvilgsniu, pasiėmusi striukę išplaukė lauk.
Aš kurį laiką stypsojau išsižiojus. Na, visa tai nebūtinai tiesa. Nusprendžiau negalvoti apie tuos dalykus. Tai kvaila. Reikia kažkur nukreipti mintis.
Nusprendžiau tiesiog apsirengti striukę ir patyrinėti šio koridoriaus interjerą. Jis buvo pilkas kaip ir pats miestelis. Kažkaip visiems baisiai patinka viskas kas asocijuojasi su tamsa, mirtimi ir panašiai.
Koridoriaus sienos buvo pilšvos, ant sienų pakabinti paveikslai suteikė šiokio tokio gyvumo, bet...
Prie pat sienų buvo sustatytos kėdės. Niekas ant jų nesėdėjo. Keista. Kažkaip... tylu labai. O kur Zaja?
- Ei!- tyliai šūktelėjau (jeigu tai nors įmanoma),- Zaja! Zai!
Staiga kažkas atsirado man už nugaros ir šūktelėjo "Būū!". Aš suklikusi staigiai atsisėdau. Paskui pamačiau, kad tas "Kažkas" pasirodo buvo Zaja. Ji nusijuokusi paėmė mane už riešo ir padėjo atsistoti. Kažkaip dažnai pradėjau kritinėti...
- Tu atrodai juokingai kai išsigąsti,- tamsiaplaukė sukrizeno,- na, eime.
Aš vyptelėjusi nusekiau paskui ją.
Dangus nebuvo pilkas. Buvo labiau pilkšvai melsvas pereinantis į tamsiai mėlyną. Temo. Greit vakaras.
Norint pasiekti mano namus reikėjo išeinant iš mokyklos eiti tiesiai, tada būna nedidelė kalva, nuo jos nulipus buvo buvo sustabdytos kelio statybos. Liusinda pasakojo, kad jau kaži kiek metų jos sustabdytos. Per jas perėjus yra pieva su keletu medeliu ir po to jau yra gatvė ir namų virtinė.
Zajos namai buvo visiškai priešingoje pusėje. Nuo mokyklos reikėjo kažkur pasukti, tada ilga gatvė ir pasukus dar kažkur kelios sodybos. Užmiestis. Aplinkuj medžiai ir pievos. Bet jų spalva žaliai pilkšva, žolė jau kiek laiko nepjauta. Priminė apleistą kaimelį. Ėjom žvyrkeliu. Mums iš kairės stovėjo namai. Vieni vos ne karališki su nuostabiais sodais, kiti iš viso griūna, dar kiti buvo paprastučiai, bet gražūs. Netrukus namai vis dažniau atrodė apleisti, vaiduokliški.
- Zaaa...- pradėjau, bet nepabaigiau.
- Tuoj,- nukirto ji.
Galiausiai prasidėjo tiesiog apleisti laukai, įrėminti šen bei ten pasirodančių belapių medžių. Staiga pamačiau kažkokį namą.
Taip, tai buvo namas, o aplink jį dar visokiausių pastatų. Pats namas buvo didelis, visai kaip rūmai, bet tokį įspūdį susidaryti trukdė tie aplinkiniai pastatai ir laukai už namo. Kiemas buvo visai gražus. Nupjauta pievutė, akmenimis grįstas takelis link namo. Viskas lyg ir puiku.
Zaja pasuko kaip tik to namo pusėn. Aš nieko nesakydama paklusau ir taip pat nuėjau. Tamsiaplaukė kažkodėl baisiai ilgai kuitėsi ieškodama raktų. Man net pasirodė, kad ji taip specialiai daro, kad mane suerzintų, nes aš nekantraudama mindžikavau arba supausi ant kojų. Nuo kulnų ant pirštų, nuo pirštų ant kulnų ir iš naujo. Galiausiai Zai surado tuos nelemtus raktus ir mane įleido. Aš žiūrėdama po kojom įėjau ir... Sustojau. Namai... Jie atrodė pasakiškai... Koridorius šviesus, senoviškas. Netoliese buvo laiptai. Jų ranktūriai buvo visaip išraižyti. Susižavėjusi aš taip ir stypsojau išsižiojus.
- Čia... čia tu gyveni?- negalėdama patikėti pralemenau. Atrodė, kad nuo bet kokio garso visa ši graži iliuzija gali sudužti ir aš pamatysiu žiaurią tikrovę.
- Taip,- Zaja jau buvo nusiavus batus ir pakabinus savo striukę, todėl dabar tik stovėjo atsirėmusi į sieną ir mąsliai šypsojosi.
Galiausiai ir aš susipratau, kad man karšta. Nusirengiau striukę, nusiaviau batus, tik rankinę spėjau pasiimti ir Zaja jau pradėjo mane temptis kažkur. Retkarčiais aš ją sustabdydavau norėdama apžiūrėti kokį nors paveikslą ar dar kažką. Tiesą sakant, ji mane vedėsi tikrai painiais koridoriais, kurį laiką aš net bandžiau įsidėmėti kelią, bet greitai susipainiojau, todėl nusprendžiau tiesiog mėgautis šia "kelione". Ūmai, prie kažkokių durų aš pamačiau kažką, kas patraukė mano dėmesį.
- Palauk,- paprašiau ir nuėjau link mane sudominusio objekto.
Tai buvo spinta, nežinau iš kokio medžio, bet ji buvo nudažyta šviesiai, kai kuriose vietose dažai nusitrynę ir matėsi tamsios dėmės. Spinta buvo išraižyta įvairiais raštais, atrodė, jeigu tik geriau įsižiūrėsi - galėsi perskaityti tos spintos istoriją... Jos durelės buvo įstiklintos, todėl matėsi kas yra viduje. Viduje buvo visokiausios stiklinės figūrėlės - vilkiukas, triušelis, rožė, elnias ir daug visokiausių kitokiausių. Mane trumpam visa tai užbūrė. Tos figūrėlės... Joms padaryti turbūt reikėjo labai daug kruopštumo, o ir pati spinta...
Netoliese mindžikavo Zaja. Akies krašteliu mačiau kaip ji nekantrauja mane kuo greičiau nusitempti. Mano spėjimai pasitvirtino:
- Nagi, Hat, ten juk nieko tokio nėra. Paprasčiausia mamos stiklo figūrėlių kolekcija. Eime, nagi.
Aš šiek tiek susiraukiau, bet paklusau ir nusekiau paskui tamsiaplaukę. Šiaip, būčiau dar norėjus paspoksoti į tas figūrėles, beeeeet mano geroji draugė pasirodo yra baisiai nekantri.
Galiausiai priėjom duris. Jos kaip ir visas namas atrodė senoviškai, jos buvo nudažytos švelnia kremine spalva, išraižytos visokiais raštais, kurie buvo nudažyti švelnia auksine spalva. Netrukus Zaja atidarė duris ir aš vos įžengiau žingsnį, vėl sustojau, nes buvau tiesiog apšalus.