Baidyklė ×Z.M. FanFiction×

1.3

Pramerkiau akis.
Nusileidau į apačią ir vėl padariau visiems pusryčius.
Vėl palikau tą patį raštelį su užrašu 'Skanaus suradusiems ir tiems, kurie valgys.'
Vėl pastvėrusi lėkštę su blyneliais ir du pakelius sulčių, nuskubėjau į savo kambarį.

Visi tokie rytai tęsiasi jau antra savaitę. Vis dar nesu normaliai susipažinusi su vaikinais. Net normaliai jų mačiusi nesu.

Vienintelis Niall kiekvieną rytą ateina ir padėkoja man už pusryčius, pakviečia kartu papietauti ar pavakarieniauti. Aš visuomet atsisakau, tačiau vertinu jo pastangas. Visi kiti tikriausiai nė nepažvelgdavo į mano kambario duris.

Viskas turi pradžią ir pabaigą. Mano užsispyrimo laikas baigėsi.

Kaip ir po kiekvienų pusryčių Niall užkyla laiptais, prieina prie durų ir tyliai pabeldžia.

'Becca...' sunkiai atsiduso. Aš giliai įkvėpiau ir užsimerkiau.

'Užeik.' su abejone tariau ir uždengiau veidą plaukais. Nuleidau akis į žemę.

Durys lėtai prasivėrė. Blondiniškų plaukų kuokštas įlindo vidun. Deja, įsivaizdavau jį kiek kitokį.

Jo paraudusios akys rodė, jog jis verkė kiaurą naktį. Drabužiai suglamžyti, palaidinė kiek murzina. Kas jam nutiko?

'Vau...' atsiduso ir nusišypsojo. Matėsi, jog tai klaikiai netikra šypsena.

'Žinau, jog nesu graži, bet...' taip pat netikrai nusišypsojau.

'Viskas gerai, tu tiesiog sužalota.' nusijuokė, nors tai buvo suvaidinta, ir prisėdo ant lovos, netoli manęs.

'Kaip jautiesi?' kilstelėjau antakį. Jis pakėlė savo pavargusias akis. Mačiau, jog Blondinas nemiegojo visą naktį.

'Gerai.' nusišypsojo.

'Aš turiu omeny, iš tikrųjų.' pažvelgiau tiesiai jam į akis.

'Aš...' susiraukė ir atsiduso.

'Gali manimi pasitikėti.' linktelėjau su menku šypsniu.

Mes prasėdėjome valandą, kol jis man pasakojo apie tai, jog mano tėtis neleidžia jam išvykti. Buvau sukrėsta savo tėčio elgesiu. Vien dėl manęs ir Shay jis kardinaliai pakeičia visų turimų grupių tvarkaraščius. O dabar... Jis mato kaip Niall reikia jo šeimos.

'Palauk čia.' įsakmiai tariau ir pakilau nuo lovos. Atsargiai atidariau duris ir įsitikinusi, jog nieko nėra greit įbėgau į tėčio kabinetą. Jis krūptelėjo, bet nusišypsojo.

'Kodėl neleidi Niall išvažiuoti pas savo šeimą?' ėjau iš kart prie reikalo. Jis susiraukė. Mačiau, jog jam tai nepatiko.

'Nuo kada bendrauji su Horan?' pakėlė akis.

'Tai papasakosiu tau vėliau, o dabar tu turi leisti jam išvykti pas šeimą. Leisk bent savaitei, jis grįš laiku, pažadu.' įtikinėjau. Jis linktelėjo. Kelio minutės tylos ir jis prabilo.

'Ar jis tavo draugas?'žinojau, jog šis klausimas man bus užduotas. Aš nelaikiau jo savo draugu, tačiau dėl jo šeimos...

'Taip, tėti.'

***

Praėjo apie pusvalandis ir aš grįžau į savo kambarį.

Sunkiai atsidusau, bandydama susikaupti.

'Tu ten praleidai keturiasdešimt tris minutes.' nervingai žaidė su pirštais blondinas. Jis turėjo vilties, kad man pavyks...

'Tavo lėktuvas išskrenda po trijų valandų. Tačiau kitą antradienį, lygiai dvyliktą valandą tu turi sėdėti svetainėje.' vienu įkvėpimu viską greit pasakiau. Vaikinas išsišiepė ir šoko man į glėbį. Buvau labai sutrikusi tokiu jo elgesiu.

'Ačiū tau!' garsiai pasakė ir pabučiavęs į skruostą išbėgo, palikęs praviras duris. Greit jas uždariau ir šyptelėjau sau. Bent vienam žmogui, suteikiau galimybę pabėgti nuo baisios realybės.

***

Girdėjau, kaip apačioje visi atsisveikina su Niall. Šaunu, dabar ir vėl būsiu pamirštoji.

Atsiguliau ant lovos. Ką turėčiau daryti dabar? Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

Tėtis įžengė pro duris. Pamiršau jas užrakinti?

'Gal nori nusileisti žemyn?' paklausė ir klestelėjo šalia manęs ant lovos.

'Aš nenoriu, kad jie žiopsotų į mano randus.' tvirtai pasakiau.

'Mažute, prašau. Pabandyk.' jis buvo nusivylęs manimi, tačiau nekaltinu jo. Aš pati suprantu, jog turiu išeiti iš kambario, kuris mane slegia. Bet baimė yra didesnė nei slėgimas...

***

Žadintuvas suskabo ir sunkūs akių vokai prasiplėšė. Lygiai 7am. Jaučiuosi pavargus. Miegoti nuėjau prieš dvi valandas tikriausiai, o jau turiu keltis. Žinau, jog vėliau galėsiu nusnūsti, bet dabar reikia padaryti pusryčius.

Nusileidau į virtuvę ir iš kart ėjau prie viryklės. Šiandien kepsiu kiaušinius su šonine. Viską išsitraukusi iš šaldytuvo pradėjau gaminti. Įsijungiau radiją, o čia grojo Justin Bieber dainą Sorry. Dievinau ją. Ji tobula!

Prašokusi prie viryklės, pagaliau visą maistą galiu sudėti į lėkštes. Iš kiaušinių ir šoninės padariau besišypsančius veidelius. Tai sukėlė man šypseną. Lėkštes patiekiau ant stalo, prie kiekvienos padėjau po peilį ir šakutę, servetėlę.

Iš pirmo stalčiaus išsitraukiau lapelį ir rašiklį. 'Skanaus suradusiems ir tiems, kurie valgys.' įprastinis mano sakinys. Tikriausiai jiems pabodo tas pats per tą patį, tačiau negaliu nieko pakeisti, nesu originali.

Pastvėrusi savo lėkštę ir arbatą, kuri jau tikriausiai buvo pustuštė, nuskubėjau į savo kambarį.

Prisikimšusi savo plokščią pilvuką, patraukiau į vonią. Prisileidau karšto vandens ir į jį prisipyliau putų. Numečiau rūbus nuo savo kūno ir panirau į karštą vandenį. Išnėriau ir pažvelgiau į savo riešus. Telikę tik menki šašai. Manau, jog metas atnaujinti savo randų kolekciją.

Pradžiai prasipjoviau savo odoje keturis ruoželius ir atsidusau. Ar tau to reikia, Becca? Taip. Tačiau kam tau to reikia, juk tai nepakeis tavo gyvenimo. Skausmą reikia pajusti, Becca.

Tai buvo amžinas pokalbis, kurio kita linkme pasukti nesugebėjau. Visuomet kartoju sau, kad skausmą reikia pajusti. Tai buvo sunku suprasti, tačiau tai teisinga...