Baidyklė ×Z.M. FanFiction×

Epilogas

Beccos nebėra.

Harry pirmuosius metus nenustojo jos ieškoti. Ji paliko viską.

Harry kiekvieną naktį atsibusdavo tikėdamasis, kad ji pagaliau sugrįš. Kad ji vėl bus su juo.

Vanessa jam padėjo užsimiršti. Padėjo gyventi toliau. Bet viskas tuo nesibaigė.

Kad ir kaip, rodos, laimingai gyveno Harry, jis negalėjo pamiršti Beccos. Jis ieškojo. Jis nepasidavė.
Vanessa vis vertė jį pamiršti ją ir pagaliau mylėti ją. Bet vos tik ji ištaria tuos žodžius, Harry pasiunta.

Galiausiai, po dviejų metų Harry pavyksta ją rasti.
Jis ją rado atokiame Suomijos miestelyje.

Medinis namas vidury miško.

Pabeldus į duris reikėjo laukti kone 10minučių. Kol galiausiai duris atidaro ilgaplaukė mergina su tuo pačiu randu ant veido.
Harry akyse susikaupia sūrūs lašeliai.
Becca žiūri į jį lyg į nepažįstamąjį. Nors juos sieja nuostabi praeitis.

"Kodėl?" Tiek teišlemena vaikinas, žvelgdamas į jos akis. Ji tyli. Atsitraukia nuo durų, taip leisdama jam įeiti. Jis nė negalvojęs įėjo ir nusiavė batus. Tvyrojo nejauki tyla. Ji nupėdino į virtuvę ir padarė žolelių arbatos. O jis sėdėjo svetainėje vis dar nesugebėdamas suformuluoti padoraus sakinio.
Kai ji grįžo su arbata ir atsisėdo prieš jį, jo širdis pamažu lipdėsi atgal. Jis lyg pasijautė gyvesnis.

"Tu neturėjai čia atvažiuoti." Tarė ji ir gurkštelėjo kone verdančios arbatos.

"Neveltui išvykau." Tarstelėjo žymiai tyliau.

"Tai kodėl tu išvykai? Kas nutiko? Ką aš padariau blogai, kad tu palikai mane nieko nepaaiškinusi?" Vaikino skruostai pasruvo ašaromis. Tačiau Becca nebereagavo taip, kaip seniau. Ji nepriėjo ir nepaglostė jo skruosto, nenuvalė ašarų, nepabučiavo. Ji tik sėdėjo ir žvelgė į jo akis.

"Tai dėl mano rando, Harry. Ne dėl tavęs." Ji atsistojo ir bandė išeiti, bet garbanius sugriebė jos ranką ir prisitraukė ją arčiau.

"Kaip tu gavai šį randą?" Pagaliau buvo ištartas lemtingas klausimas. Kurį jis ruošėsi užduoti jau labai senai.

"Aš tau papasakosiu. Bet vos tik išgirdęs šią istoriją tu turėsi apsiauti batus ir išeiti. Turėsi pamiršti mane, kad aš egzistuoju. Nes man nereikia gailesčio. Man nereikia viso to. Aš išvykau, nes man nusibodo, kad visi manęs gaili." Ji aiškiai išdėstė savo sąlygas ir laukė jo atsakymo.

"Tada man nereikia to žinot. Aš noriu likti su tavimi, amžinai." Jo akyse blykstelėjo viltis. Bet ji buvo nužudyta.

"Ne. Nebėra amžinai. Tu turėsi išvažiuot ir pamiršti mane bet kokiu atveju." Tarė Becca ir sukryžiavo kojas. Harry sunkiai atsiduso. Ar jis turi pasirinkimą?...

"Kai man buvo 11 metų... Uhh... tai sunku. Kai buvau maža, tėtis daug gėrė. Ir girtas grįždavo namo. Aš nepamenu kodėl tada buvau viena namie. Bet jam grįžus aš buvau virtuvėj. Ir jis taip staigiai įsiveržė į namus, jog sudaužiau kelias stiklines. Nekaltink manęs, aš labai nerangi. Ir jis pamatęs tai labai supyko. Jis... jis trenkė man. Aš parkritau. Bet jis nesiliovė. Ir jis taip prispaudė mano veidą prie šukių. Mano veide buvo tūkstančiai mažų ir didelių šukių. Mama grįžo tik už kelių valandų. Aš, su šukėmis veide, tvarkiau virtuvę. Ligininėje man ištraukė didžiąsias šukes. Tačiau mažosios buvo per daug giliai. Aš buvau beveik nukraujavusi. Tam, kad išimtų mažąsias šukes, jie prievalėjo įpjauti veidą. Randas niekad neišgijo. Jis visuomet liko. O aš atleidau tėčiui. Aš stengiausi pamiršt. O dabar, tas miestas dusina mane. Aš nebegaliu ten grįžti. O čia... čia aš laiminga. Man gerai čia. Ir aš nenoriu grįžti. Ir nenoriu, kad praeitis atsivytų mane čia, supranti? Man nebereikia praeities. Todėl noriu, kad išvyktum. Niekam nebesakytum kur aš. Ir būtum laimingas. Be manęs."

Becca išdėstė viską ir nudelbė akis į žemę. Harry nieko nesakė. Jis tylėdamas atsistojo, priėjo prie jos ir paskutinį kartą pabučiavo jos skruostą. Kelias akimirkas žvelgė į jos nuostabias akis.

Becca tylomis išlydėjo jį. O Harry išvyko laimingesnis. Laisvesnis... Jis žinojo tiesą. Žinojo kaip yra iš tikrųjų. Ir jis žino kur ji. Kad ji neturi kito vaikino. Jis žino, kad ji saugi ir... laisva. Ji pagaliau laisva.
Su ta mintimi jis paliko jos namus, jos kiemą, jos gyvenimą ir Ją... paliko viską, kas buvo susieta su ja.

Harry pasipiršo Vanessai. Jie susituokė.
Becca niekada nebegrįžo. Liko Suomijoje. Viena. Bet laiminga. Tai buvo jos sprendimas, kurio ji nei sekundei nesigailėjo...

Pabaiga.

Ačiū visiems skaičiusiems mano istoriją. Džiaugiuosi, kad po tiek laiko, pagaliau, ją baigiau. Pabaiga tikriausiai netikėta. Ir rando išaiškinimas nėra toks "vau" ar išsamus. Stengiausi nenusišnekėti...:D tad atsiprašau, kad nuvyliau su pabaiga. O gal būt ir nenuvyliau:)

Dėkoju, kad buvote su manimi, kai kūriau šią istoriją... Ačiū jums ir myliu jus!!!❤