Baidyklė ×Z.M. FanFiction×

2.13

Mano širdis sustojo. Kojos linko, kvėpavimas vis sunko. Akyse susikaupė ašaros. Tuomet susikaupė visas pyktis. Zayn dėl to kaltas. Jis dėl visko kaltas. Tai jis kaltas, kad nepasitikiu vyrais, tai jis kaltas, kad esu pažeidžiama, tai jis kaltas, kad ir vėl dužo mano širdis...

Vos išgirdusi stiprų durų trinktelėjimą aš pradėjau klykti. Aš nežinau kas man nutiko. Tai buvo lyg isterijos priepolis. Aš norėjau tik vieno - atsiskaityti su Zayn.

Pastvėrusi automobilio raktelius aš išlėkiau iš namų. Spaudžiau greičio pedalą iki galo. Mano akys vis ašarojo. Aš tikrai norėjau Harry. Ir tikėjausi, kad su juo viskas bus gerai, kad aš vėl galėsiu būt laiminga.

Atvažiavusi į Zayn namus aš paskambinau į duris.

Vos jam jas atidarius aš vožiau jam iš kumščio tiesiai į nosį.

"KAS PER ŠŪDAS, BECCA!?"suisterikavo tuoj pat. Nesusilaikiau ir trenkiau jam stiprų antausį.

"Tai per tave!" Suklykiau ir vėl trenkiau antausį.

"Aš mylėjau Harry, o tu, asilas! Tu turi įsikišt ir viską sugadint!? Tu privalai, taip!? Aš nekenčiu tavęs!" Išspjoviau viską kuo greičiau ir trenkiau stiprų antausį. Vėl. Iš jo nosies bėgo kraujas. Bet man nebuvo gaila jo.

Galiausiai Zayn veido išraiška iš nustebusios persimainė į piktą. Tuomet aš buvau šiurkščiai paimta už riešo ir įtraukta į jo namus. Jis garsiai trenkė duris ir prispaudė mane prie jų. Nespėjus man nieko pasakyti, jis įgrūdo savo liežuvį man į burną. Jo bučinys buvo godus, neleidžiantis man rinktis. Tai buvo labai aistringa, bet ir tuo pačiu kiek baugu.

Jo rankos nusileido ant mano užpakaliuko ir stipriai jį suspaudė. Galiausiai mums pritrūko oro ir jis atsitraukė. Tačiau jo rankos liko ant mano subiniuko. Juodaplaukis suglaudė mūsų kaktas ir žiūrėjo į mane geidulingu žvilgsniu. Pripažinsiu, pirmą kartą gyvenime jis į mane žvelgė taip geidulingai.

"Aš taip to norėjau..." pakuždėjo.

"Štai dėl to ir Harry išvyko, nes aš noriu tavęs. Ir šiek tiek melo padėjo." Klastingai nusijuokė. Jis kažką pamelavo Harry, kad jis išvažiavo?

Iš visų jėgų pastūmiau Zayn.

"Tu šunsnuki!" Suklykiau. Stvėriau pirmą pasitaikiusį daiktą ir sviedžiau į jį. Tai buvo vaza. Pakankamai graži. Bet deja, nepataikiau.

"Aš myliu jį! O tu, supistas šunsnuki!" Aš priėjusi trenkiau labai skaudų antausį. Net praskėliau lūpą.

"Nekenčiu tavęs, Zayn!" Suklykiau ir paskutinį kartą trenkusi jam stiprų antausį pabėgau iš jo namų. Su ašaromis akyse grįžau namo. Vos tik įžengiau į namus - suklupau. Ašaros tekėjo upeliais. Gulėjau koridoriuje ant žemės ir verkiau. Neturėjau jėgų ėjimui ar kažko darymui. Taip gulėjau kelias valandas. Grindys rodėsi neįtikėtinai patogios. Tad aš tiesiog gulėjau ant jų. Nenorėjau nieko daryti. Norėjau tik Harry glėbio...

Po kelių valandų grįžo Jackson ir Niall. Viską jiems papasakojau. Jie buvo šokiruoti Zayn elgesiu ir Harry pasirinkimu.

Niall išvažiavo į oro uostą, o Jackson liko su manimi. Iš tiesų nesupratau jo važiavimo esmės. Juk jo lėktuvas seniai išskrido. Koks viso to tikslas? Juk viskas baigta. Nebėra Jo.

Gėrėme arbatas ir tylėjome. Tai buvo jauki tyla. Nereikėjo žodžių. Aš ir nenorėjau kalbėt. Tyla man dabar buvo geriausia draugė. Galiausiai nieko nesakiusi pakilau iš savo vietos ir nupėdinau į savo kambarį. Išgėriau dvi migdomųjų tabletes, nusirengiau ir likau tik su apatiniais. Palindau po kaldra ir užmerkiau akis...