Gėrio Ir Blogio Mokykla.

6

- tai jas grobia vaikus ?

- niejas. Kas ketveri metai pora mulkiu isselina i miska vildamiesi pagasdinti tevus bet pajlysta o gal juos sudrasko vilkai ir prason legenda vel pasitvirtino.

- kvailesnio paaiskinimo nesu girdejusi.

- ko gero, is mudvieju kvaile ne as - atkirto Agata.

Isvadintai kvaile Sofijai uzvire kraujas.

- Tu tiesiog bijai - pareiske ji.

- Tikrai - nussijuoke Agata - Ir ko gi man bijoti ?

-Nes zinai kad keliausi su manim.

Agata liovesi juoktis. Paskui jos zvilgsnis nukrypo i aikste uz Sofijos nugaros. Kaimieciai spoksojo i jas lyg mergaites butu misles iminimas. Rausvas geris. Juodas blogis. Tobula Mokyklos Direktoriaus pora.

Vis dar sustingusi Agata suvoke kad ja varsto desimtys persigandusiu akiu. Pirmiausia jai toptelejo kad poryt su Sofija jau gales ramiai eiti pasivaikscioti. Sofija mate kad vaikai bando isidemeti jos veida : o gal viena grazia diena isvys ji pasaku knygose ?

Greitai jai sukirbejo sirdi, ar jie taip ziuri ir i Bela ?

Paskui Sofija isvydo ir pacia Bwla minioje.

Nuskusta galva, nesvaria suknele Bela klupojo purvyne, paselusiai terliodamasi veida. Sofija giliai ikvepe. Bela tokia kaip visi. Ji nori paprastu vedybu su zmogumi, kuris begant metams nutuks, aptings ir tik isakines. Ji nori pilku, virimo, valymo, siuvimo dienu. Ji nori mėžti mėšlą, melzti avis ir skersti zviegiancias kiaules. Ji nori pūti Gavaldene, kol odą nuses rudos senatves demes ir iskris dantys. Mokyklos Direkrorius niejada neims Belos, nes Bela - ne princese. Ji...niekas.

Sofija pergalingai nusisypsojo apgailetiniems kaimieciams, megaudamasi ju zvilgsniais it spindinciais veidrodziais...

- eime !- paragino Agata.

Sifija atsisuko. Drauge nenuleido akiu nuo minios.

- kur ?

- toliau nuo zmoniu.

******************************

Kai saule išskydo i raudons deme, dvi mergaites, viena grazi, kita bjauri, sedejo greta ant ezero kranto. Sofija i silkini maiseli kimso agurkus, o Agata mete i vandeni liepsnojancius degtukus. Nusviedus desimta degtuka Sofija pazvelge i ja.

- jie mane ramina - paaiskino Agata.

Sofija stengesi ibrukti i maiseli dar viena agurka.

- kodel Bela nori likti cia ? Kas rinktusi pilka tikrove vietoj pasakos ?

- o kas noretu amzinai issiskirti su seima ? - prunkstelejo Agata.

- Turi omeny isskyrus mane - atsove Sofija.

Jos patylejo.

- kada nors bent pasvarstai kur isejo tavo tevas ? - paklause Sofija.

- Jau sakiau. Jis isejo man gimus.

- Bet kur jam eiti ? Mus supa miskai ! Jis staiga dingo kaip nebuves... - Sofija atsisuko - gal jis rado kelia i pasaka ? Galbut jis rado stebuklingus vartus ? Galbut jis taves laukia anapus !

- o galbut gryzo pas zmona apsimetes kad manes nera ir pries desimt metu zuvo malune per nelaiminga atsitikima.

Sofija prikando lupa ir toliau kimso agurkus.

- kai ateinu i svecius tavo motinos niekada nebuna namie.