Paper Hearts

[2]

Atrodė, kas skrydis truks amžinybę. Mane kamavo kojų skausmai, nuo sėdėjimo vienoje pozicijoje  ir aš niekaip negalėjau rasti sau patogios vietos. Kai pagaliau garsiakalbiuose pasigirdo balsas, pranešantis, kad tuoj leisimės, išleidau tokį palaimingą atodūsį, kaip pagimdžius kūdikį (A.ž. Moncės palyginimai tai tobuli). Išsišiepus prisisegiau saugos diržą ir laukiau nusileidimo. Nusileidus lėktuvui, atsisegiau diržą ir staigiai pašokau iš vietos. Pasiėmus rankinį bagažą išlipau iš lėktuvo ir atsistojau į milžinišką eilę prie bagažo atidavimo. Atgavus savo lagaminą patraukiau link mašinų stovėjimo aikštelės tikėdamasi, kad man nusišypsos laimė ir aš rasiu laisvą taxi. Mane pasitiko šiluma, kurios retai sukaukdavau gimtojoje Švedijoje. Lengvutis vėjelis plaikstė mano trumpus, brunetiškus plaukus ir pirmą kartą po ilgo laiko aš jaučiausi tikrai laiminga. Turbūt man šiandien sėkminga diena, nes taxi radau be vargo. Pasakiau adresą savo naujojo buto ir patogiai įsitaisiau sėdynėje. Viskas atrodė taip nauja... Žinojau, kad gyvensiu su kambarioke, tačiau perdaug apie tai negalvojau. Tai buvo vienintelis butas, kurį aš galėjau sau leisti ir dėl naujo gyvenimo aš galiu laikinai pagyventi ir su kambarioke. Važiuoti teko tikrai ilgai ir aš jau ėmiau stebėtis, koks didelis šis miestas. Po pusvalandžio privažiavome gana prabangiai atrodantį namą. Sumokėjau vairuotojui ir pasiėmusi lagaminus patraukiau link pastato. Žinojau tik tai, kad man reikiamas aukštas buvo devintas,  butas- tryliktas, o kambariokės vardas- Cameron. Pakilusi liftu į reikiamą aukštą nuspaudžiau durų skambutį prie buto pažymėto tryliktu numeriu. Po keletos akimirkų, duris atidarė jauna, pakankamai šviesių plaukų mergina.
-Sveika, jeigu neklystu, tai tu turbūt mano kambariokė būsi?- paklausiau drąsiai, visiškai be jokios baimės.
-Labas, ne, nesuklydai. Užeik,- pasakė ji ir nusišypsojo.
Su visais lagaminais įėjau į nedidelį butą ir iškart patekau į svetainę sujungtą su virtuve.
-Aš Cameron,- pasakė toji mergina ir ištiesė ranką pasisveikinimui.
-žinau kas tu, aš Primrose- nusijuokiau ir paėmiau jos ištiestą ranką.
- Eik tuo koridoriumi ir po dešine pamatysi šviesias medines duris. Ten bus tavo kambarys,- pasakė Cameron.
Palinksėjau ir su visa savo manta patraukiau nurodytu keliu. Atidarius duris pamačiau dvigulę lovą kambario centre, komodą, spintą, milžinišką langą, duris į balkoną ir dar vienas duris, už kurių spėju rasiu vonios kambarį. Kambarys niekuo neypatingas, tačiau visai erdvus ir šviesus. Padėjau savo lagaminus ant žemės ir nubėgau į balkoną. Mane pasitiko šilti saulės spinduliai ir greitkelio šurmulys. Pro mano balkoną matėsi jūra, daugybė palmių, parduotuvių ir visų kitų turistų lankomų pastatų. Akimirkai įsižiūrėjau į jūrą ir užsisvajojau apie savo naująjį gyvenimą čia, Los Andžele.

Neilga, žinau. Nemuškit labai.