Paper Hearts

[11]

Taip neįtemą, but no joke. Kątik buvau pamiršus pagrindinės veikėjos vardą ... :D

Primrose pozicija
Grayson nusitempė mane į savo kambarį ir užtrenkė duris. Tiesą sakant nieko nesupratau. Jis pradėjo nervingai vaikščiot po kambarį, greičiausiai nežinodamas ką pasakyti.
-Huh, jeigu tu norėjai, kad aš pastovėčiau ir pažiūrėčiau kaip tu trypčioji tai gal aš jau eisiu,- jau buvau pradėjus niršti.
-Palauk!- Grayson nervingai išpūtė orą ir pasiruošė kalbėti- Aš tiesiog noriu pasakyti, kad tu man tikrai pradėjai patikti. Kaip mergina, o ne draugė, žinai. Suprantu, kas mes pažįstami vos keletą dienų, tačiau tu privertei mane patikėti meile iš pirmo žvilgsnio, pirmų žodžių... Net neįsivaizduoju kaip tu reaguosi ir ar tu jauti man kąnors, tačiau dabar tapo tai tarsi varžybos tarp manęs, o aš VISADA LAIMIU.
Stovėjau be žado keletą minučių ir vos tik suvokus jo kątik pasakytus žodžius išbėgau ir užtrenkiau duris jam prieš veidą. Buvau beprotiškai išsigandus ir viskas ko norėjau šiuo momentu- pasislėpti ten, kur manęs niekas nerastų. Užbėgau laiptais ant stogo ir tai buvo milžiniška klaida. Ethan visdar buvo ten. Staigiai apsisukau ir melsdamąsi, kad jis manęs nepamatytų, norėjau tyliai nueiti prie išėjimo.
-Primrose! Niekur neik,- pašaukė švelnus Ethan balsas. Žinojau, kad jis suprato. Suprato, kad kažkas netaip. Lėtai apsisukau ir nuleidus nuėjau link jo. Nenorėjau, kad jis matytų mane verkiančią, tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Žinojau, jeigu pabėgsiu- jis liks įskaudintas, o šito nenorėjau.
-Kas atsitiko?- po keletos akimirkų mane pasiekė švelnus Ethan balsas.
-N..nieko tie...siog G...G..rayson...,- bandžiau prakalbėti per ašaras.
Vos ištarus Grayson vardą pastebėjau, kad Ethan tvirčiau įsikibo į stogo atbrailą. Jie abu beprotiškai keisti pastaruoju metu.
-Ką jis tau sakė?- visiškai be emocijų pasakė Ethan
-J...jis sakė, kad aš būsiu jo,- jaućiau kaip artėja dar viena ašarų banga.
-Huuuh neverk. Viskas gerai,- Eth bandė nuramint artėjančią  raudą.
Įsikniaubiau jam į krūtinę ir  verkiau. Verkiau, taip kaip niekada gyvenime. Norėjau, kad ši akimirka niekada neaibaigtų. Norėjau, kad būtume tik Ethan ir aš, atskirai nuo visų...
-Yooo. Nieko nežinau. Nori tu to ar ne, bet aš šiandien tave veduosi kur nors. IR NEPRIIMU JOKIŲ PRIEŠTARAVIMŲ, AIŠKU?- nusijuokė Ethan
Nežymiai linktelėjau ir toliau sėdėjau jį apsikabinusi.
Dar pasėdėję apie dvidešimt minučių atsistojome ir patraukėme link laiptų. Ethan staiga sustojo ir atsuko nugarą:
-Šok
-Ką,- nesupratus nusijuokiau.
-nu šok, panešiu. Paaiškino Ethan kaip kokiai penkiametei.
-Nepaneši, stora esu,- kumštelėjau jam.
-Jeigu TU stora tai aš prilygstu Everestui,- Ethan pavartė akis
Atsidusau ir truputį įsibėgėjus šokau ant jo.
-Tu greiiit?- Ethan paklausė
-Um aš jau užšokau, kvaileli,- tyliai sušnabždėjau.
-Damn net nepajutau. O dar sako, kad stora,- Ethan nežymiai papurtė galvą.
-Aj eik tik tiktais, nepurkštavęs čia,- padėjau galvą jam ant peties

No joke, čia ilgiausia dalis mano gyvenime. Soriuka, kad tiek ilgai nebuvo, bet aš nerealiai užsivertus mokslais. Kadangi šnd pirmas langas, o man nesimiega aš afkors sugalvojau parašyt naują :D
Nuomonių?