Paper Hearts

[1]

Sakoma, kad nereikia bėgti nuo problemų, tačiau tai aš darau jau visą savo neilgą gyvenimą. Kai mano tėvai nusprendė pasukti skirtingais keliais, man bus vos devyneri. Tai sužinojusi pabėgau ir užsidariau savo mažam namely medyje ir sakiau, kad tūnosiu ten iki kol jie susitaikys. Žinoma neištesėjau savo žodžių ir išlindau į gryną orą jau po pusvalandžio. Kai man buvo keturiolika, mama susirado ,,tėčio pakaitalą" ir aš protestuodama pabėgau vėlgi iš namų. Tik šįkartą netūnojau medyje, o apsigyvenau draugės namuose.  Žinoma po pusdienio, aš grįžau atgal į savo kambarį, nes stipria valia niekad nepasižymėjau. Galvojate, kodėl aš jums dabar visą tai pasakoju? Todėl, nes aš ir vėl tai darau. Aš ir vėl bėgu nuo problemų. Vienas kvailas išsiskyrimas ir aš dėl buvusio vaikino bėgu į kitą šalį,  žemyną (a.ž. kaip kokia pabėgėlė :D). Nuskamba skambutis ir pasigirsta lėktuvo piloto balsas, sakantis, kad tuoj kilsime (a.ž.chebra, man neteko skristi lėktuvu, tai jeigu taip nebūna oops). Atsilošiu ir pažvelgiu pro mažą, apskritą lėktuvo langą. Jau greitai Stockholmo naktinės šviesos liks toli už nugaros. (Nežinau, ar Stockholme yra airport'as, but I'm too lazy, kad pa'google'inčiau. Gal kadanors tai padarysiu) Sudie mano mylima Švedija, manęs laukia naujas gyvenimas Los Andžele.

Atsiprašau už tokią trumpą, bet juk man būtinai reikėjo ją užmigdyt lėktuve, o užmigęs žmogus nebegali pasakot istorijos (o gal gali? :oo) ir būtinai reikėjo išskraidint ją į LA, nes juk nesutiks ji Ethan kokiam Švedijos turguj?