širdelė virš ,,i"

2. 1

Dovydo akys ūmiai išsiplėtė. Suvokė, jog tai yra laiškas - toks, kokį rado vakar, adresuotas bet kuriam skaitančiam.  Vyras apsižvalgė. Pardavėja dar vis krapštėsi prie  kavos aparato, judindama kaulėtus klubus pagal per radiją grojamos dainos ritmą - vargu ar ji suprato apie ką toji daina, juk ji buvo atliekama anglų kalba, tačiau tai nestabdė moteriškės.  Atsargiai prisiartinęs prie užrašinės, jis greitai captelėjo laišką - net puslapiai nesušnarėjo. Greitai perlenkęs per pusę, o po to - dar per pusę, įsidėjo lapelį į piniginę.

- Prašau, - sugergždė pardavėja ir padėjo garuojantį puodelį ant prekystalio. Besiklausydamas tarškančio kasos aparato, Dovydas nuslinko į kavinės tolimiausiąjį kampelį ir prisėdęs kaip mat įniko skaityti.

brangus skaitytojau,

prigludo du pirštai prie  smilkinio, kilstelėjau, tarsi norėdama nusišauti. tas kvailas gestas man reiškia tiek nedaug, neturėtų daug reikšti ir tau, nors gal tu ir dvėsti viduje, o gal tu tik džiūgauji - vienas kito nesupaisysim. esu tik bjauri egoistiška būtybė, didelė galimybė jog tu dvėseliena kaip ir aš ar dar šlykštesnė liūdna egzistencija.  man tas pats kaip tu jauties, kaip tau sekasi, nes noriu kalbėti tik aš, aš viena, nes niekas manęs niekad neišklauso. aš kalbu daug, bet tie žodžiai tušti tarytum mano pačios kūnas, nes nežinau kur mano dvasia, ar ji slepiasi ar visiškai sunyko. daryk ką nori, siusk, niršk, bet manęs nepakeisi, aš tavęs irgi, galų gale mes visiškai nepažįstami, bet skirtumas tame, jog aš nežinau kokios bėdos slegia tave, o tu matai mane kaip žemą beprotį padarą. man labai sunku. 

Keista buvo tai skaityti. Dovydas niekaip negalėjo nusikratyti to jausmo, lyg būtų išnaršęs visus paslaptingiausius jos širdies kampelius, ištyręs visas sielos platybes, tarsi būtų išvydęs ją nuogą ir pažeidžiamą, neprisidengusią nė menkiausia medžiagos atraiža.

Atsidusęs jis vienu mauku nugurgė kavą. Buvo baisingai neskanu, karštis nudegino jo gerklę, o ant puodelio vis dar lėtai tirpo cukrus. Rūpestingai sulankstęs popierėlį Dovydas įsikišo jį į piniginę, o šią - į užpakalinę džinsų kišenę. Neaiškiai murmtelėjęs ,,iki" jis dingo lietuje.

Skėčio jis neturėjo. Neturėjo ir lietpalčio, neturėjo ir gobtuvo. Tačiau eiti neskubėjo. Leido lietaus lašams pliekti jo veidą, tekėti žandais ir kapsėti nuo nosies galo, leido jiems įsitaisyti ant jo akinių stiklų ir trukdyti aiškiai matyti kelią. Šaltis skverbėsi gilyn, bet Dovydas žvarbos nepaisė. Nerūpėjo Dovydui nei bjaurus oras, nei šalta nosis, nei šlapi plaukai - juk  dalykas, užkariavęs jo mintis, dabar sulankstytas lindėjo jo kišenėje, paslėptas nutrintoje odinėje piniginėje.

Sveiki gyvi ir negyvi.

Gal man reikėjo šią dalį skelt per pusę. Idk. Pasakykit man. Taip pat, visi ištarkim garsų ačiū Armonikėlei ir Liuciferiui, kurių grasinimais aš pagaliau išsiverčiau iš guolio ir nuėjau pasiimti užrašų knygelės.

Vis dar nežinau koks likimas laukia šios istorijos, bet boi ji jau turi ypatingą vietą mano širdy. 

Kad ir kaip ten bebūtų, jeigu patiko, nepatiko - žvaigždinkit ir komentuokit. 

Iki kito susiskaitymo, likit sveiki, gyvi ir negyvi.

Nuoširdžiai, Sūrelis.