Sekančią dieną Dovydas abejojo kažkur pėdinsiąs, tačiau turint šunį šis noras nėra paisomas. Tikras vargas vienam mišrūną laikyti, tačiau bent draugą dabar akiniuotis turi.
Taigi, dabar jis buvo parke. Čia stūksojo seniai nebeveikiantis fontanas, retai beužsižiebiantys žibintai (dėl to dažnas vengdavo vakarais pro čia eiti ar šiaip vėlyvą žiemos popietę po parką bastytis), gausu belapių medžių ir parudavusios žolės, užkariavusios ne tik žemę, bet ir akmenimis grįstus takelius.
Keista, tačiau šįsyk čia buvo daug žmonių. Gal dėl mugės, vykstančios kartą per pusmetį? O gal dėl atrakcionų? Tikriausiai dėl abiejų. Kad ir kaip ten bebūtų, minia buvo gausi. Dovydas grūdosi tirštoje žmonių masėje, priešaky lėkęs Reksas dabar nė nežinojo kur letenos padėti. Kažkam primynus įuns pūkuotą kojytę, akiniuotis atsidūsėjęs mikliai pakėlė augintinį ir kaip tik įmanoma greičiau išnešė šunį iš šurmulio.
- Ak, koks gražus šunytis! – sučirpė kažkokia mergina, kai Dovydas išsiboglinęs iš maišaties, vėl leido šuniui pačiam lepeškoti. – Galima paglostyti? – paklausė toji pati žaliaakė, užsikišusi išsprūdusią šokoladinę sruogą. Jis tik linktelėjo, o nepažįstamoji stumtelėjo akinius aukštyn stradanota nosimi ir pasilenkusi tik ir mylavo šuniuką. O Reksas? Reksas... – Koks draugiškas. Net nekanda, - nusijuokė mergina, vis kasydama žvėrelio paausius.
Kvieskit kunigą, pagaliau įkėliau.
YOU ARE READING
širdelė virš ,,i"
General FictionVėjas, draskąs medžių lapus, šią vėlyvą rudens popietę pagavo ne tik ąžuolo ar beržo lapelį. Tasai vėjas nešiojo ir paprastą, kiek palamdytą, rašalo dėmėmis nusėtą, languotą popierių. Ant pastarojo buvo didelėmis raidėmis išraitytas sakinys ,,Tam, k...
