širdelė virš ,,i"

5.3

- Ei! – galiausiai suriko jis, ir jo laimei, mergina sustojo. Sustojo ir lėtai atsisuko. – Aš žinau, kas tu esi, na ne vardą, bet žinau tai, kas tavo viduje, - šnopavo jis, eidamas artyn, kai nepažįstamoji nežinojo net kur akių padėti. – Ieškojau kiekvieno tavo laiško, kaip man pasisekė, kad vakar nusprendei paglostyti būtent mano šunį, kaip man pasisekė, kad nusprendei laišką į ranką įkišti būtent man, - kalbėjo Dovydas, vis dar sunkiai kvėpuodamas. – Skaičiau kiekvieną tavo laišką, nuo pat pirmojo, kurį aptikau čia, parke. Skaičiau ir su kiekviena širdele vis labiau ir labiau troškau tave pamatyti, o pamatęs sutrikau, atrodei tokia pažįstama širdžiai. Atrodai visai kaip ji. Austėja irgi turėjo tokius plaukus, ji turėjo tokias dideles žalias akis, ji buvo žymiai panašesnė į mane, nei į savo motiną...

- Austėja? – išlemeno nepažįstamoji.

- O dar tas... Kaip ten jis...

- Maksimas?

- Tas pats, jis net į tėvą nepanašus, ech... Suprasčiau, jei mano mažoji ten jaustųsi svetima, aš pats ten taip jausčiaus. O juk Laimą mylėjau, ko gero, tebemyliu... – kalbėjo jis žemei. Galiausiai Dovydas pakėlė galvą, išvydo dideles, tarsi golfo kamuoliukai, merginos akis ir suraukė antakius. – Atsiprašau, - sumurmėjo jis.

- Mano vardas Austėja, - prabilo ji, tempdama žemyn megztinio rankovę. – Mano mama – Laima, patėvis – Maksimas. Mama kartais vadina jį...

- Mažiuku?

- Mažiuku, - tyliai pritarė Austėja. – Bet iš kur jūs tai žinot, nebent...

Ji šiek tiek kilstelėjo ranką, tarsi norėdama Dovydą paliesti, tačiau papurčiusi galvą, leido rankai nusvirti žemyn. Tačiau Dovydas, dabar pykdamas ant savęs kaip gi nematė jų panašumo, išvydęs jos mažą judesį, nedelsė nė menkiausios akimirkos.

Jis nedelsė, nes pats beprotiškai norėjo apkabinti ją.