Dovydui buvo sunku. Jis priėmė širdelės problemas tarsi savas, vis krovė ir krovė jos bėdas į širdį, neatiduodamas net dalies savųjų mainais. Juk akiniuotis irgi galėtų stvert popieriaus skiautę ir išliet visą skausmą ant lapo, bet...
Jis negalėjo.
Nežinia kodėl. Ranka nekilo. Net jei būtų norėjęs, toji ranka vis tiek nebūtų griebusi rašiklio. Gal Dovydas norėjo visa tai toliau laikyti savyje, o gal su tomis problemomis jis buvo jau susigyvenęs? O gal, po lemtingo išsiskyrimo, visa, kas bloga vėliau nutiko, nebepasirodė taip jau ir tragiškai?
Bent jau pats akiniuotis taip manė. Žinojo, kas yra skausmas ir ilgesys, po velnių, netgi liūdesys iš akių jau septyniolika metų nesitraukia! Kam dar kvaršinti galvą kvailais svaičiojimais apie kasdienes bėdas? Jos nėra tikros, nėra tokios siaubingos ir širdį daužančios, kai pagalvoji, tai nėra pasaulio pabaiga. Tai nėra pasaulio, Žemės, pabaiga. Bet tai gali būti kažkieno, vieno žmogaus, jo vidinio pasaulėlio galas.
O tai Dovydas suprato tik dabar.
Tik dabar, kai jo rankose atsidūrė jos laiškas, tik dabar, kai jau trečią kartą skaito jau pažįstamą braižą, tik dabar, kai jo pirštai liečia ašaromis nusėtą popierių. Tik dabar, kai jos viduje beveik nieko nėra likę.
Atsiprašau, šiek tiek trumpoka dalis. Kitąkart gal bus ilgesnė. Gal.
YOU ARE READING
širdelė virš ,,i"
General FictionVėjas, draskąs medžių lapus, šią vėlyvą rudens popietę pagavo ne tik ąžuolo ar beržo lapelį. Tasai vėjas nešiojo ir paprastą, kiek palamdytą, rašalo dėmėmis nusėtą, languotą popierių. Ant pastarojo buvo didelėmis raidėmis išraitytas sakinys ,,Tam, k...
