širdelė virš ,,i"

4.1

- Taigi kad, - tesugebėjo nusijuokti Dovydas.

- Ačiū, - padėkojo mergina jau atsistojusi. Akimirką jiedu nejaukiai stypsojo, žiūrėdami viens į kito strazdanotas nosis. – Geros dienos, - galiausiai išsižiojo nepažįstamoji.

- Jums taip pat.

Šitaip jie ir išsiskirstė. Ji nubėgo link savo dviračio, Dovydas lėtai kulniavo savo namų pusėn. Net jei mintyse jis vis tiek laikė ją nepažįstamąja, širdis ją pažinojo, o gal... atpažino?

Garsiai nusijuokęs iš savo paikos minties, jis taip pat lėtai surado kišenėje raktus, neskubėjo jis spynos atrakinti. Šunytis šalia, rodos, nekantravo – uodega tabalavo į visas įmanomas puses, jis vis pašokdavo, atsiremdavo priekinėmis letenomis į Dovydo koją ir gailiai suinkšdavo, karpydamas ausimis ir spigindamas garsiosiomis šuniuko akutėmis. O vyriškis tik kikeno panosėje, krapštydamas spyną, kol galiausiai atidaręs duris, praleido Reksą pirmą. Tasai, žinoma, kaip mat nurūko prie meškučio, kuris jau ausies nebeturėjo, mat šis buvo mėgstamiausias jo žaislas.

Kadangi šuniukas buvo dar visai mažytis, jo ir pavadėlis buvo skirtas mažiems šuniukams, tad ne tik virvelę kaskart reikėdavo užsegti, bet dar ir petnešas uždėti. Žinoma, grįžus reikėdavo ir nuimti, o kai šis toks aktyvus, kartais tai būdavo labai sunku, tačiau šįsyk buvo lengva, mat Reksas buvo per daug užsiėmęs antros meškiuko ausies graužimu. Mikliai Dovydas nuėmė ir pavadėlį, ir petnešas, tik nusegant jis pastebėjo popieriūkštį, užkištą už Rekso antkaklio. Ilgais pirštais pastvėręs skiautę, jis pakabino pavadėlį ant kabliuko, ant kurio paprastai turėtų kabėti paltas, ir jau ruošėsi išmesti, kai pastebėjo mažytę širdelę popierėlio kampe.

Šiaip, realiai, širdelę jau parašiau. Ji visa pas mane vorde, tik kas nors (Liuci) priminkit man nuolat, kas savaitę kelt, nes pati, tikriausiai, pamiršiu. Ir dar atsiprašau už trumpą dalį, kitaip veiksmas būtų pertrauktas negražiai, so yea. Bye.