širdelė virš ,,i"

3. ,,Kad tik mama nesužinotų"

Dovydas vis blaškėsi. Vakar vėl vaikščiojo parke. Laiško nerado. Ieškojo kavinėje, parduotuvėje ir kitose viešose įstaigose. Nerado. Galiausiai Dovydas patraukė į mišką. Pavaikščiojo palei upę, gal kartais laiškas bus paliktas butelyje ir įmestas į vandenį, tačiau net ir čia laiško nerado. Tiesa, jo paieškos nebuvo jau tokios prastos – prie upės, už krūmo, maiše pilname vandens jis rado šunytį. Tuomet jis išvaikščiojo visą miestelį, tačiau neatsirado nei vienas žmogus, galintis priglausti gyvūną. Šuniukas liko pas jį. Deja, Dovydui tragiškai sekėsi rinkti vardus augintiniams, tad šuniukas buvo pavadintas, ko gero, pačiu banaliausiu egzistuojančiu vardu. Reksas.

Žvarbų rytą, kai žolė buvo apledėjusi, o miestelėnai keiksnojosi gramdydami šerkšną nuo automobilių stiklų, Dovydas vedžiojo Reksą. Šunytis dar buvo mažas, bet labai pūkuotas, tad vyras abejojo ar jis sušals, tačiau vedžiojo naująjį augintinį trumpai, mat bijojo, kad jis gali pavargti. Tasai mažas pūkų kamuoliukas, rodos, visai nestokojo energijos, tačiau kažkada vis tiek turi išsikrauti.

Kaip įprastai sustojęs prie skelbimų lentos, pastatytos netoli vienos iš trijų miestelyje esančių sankryžų, Dovydas akimis permetė per skelbimus, kuriuos žmonės buvo palikę. Čia kažkas ieškojo buto nuomai, kažkas taiso skalbimo mašinas, o trečias ieško namų kačiukams. Skelbimų buvo įvairiausių, spalvotų ir nespalvotų, su lapeliais, ant kurių buvo parašyti numeriai, skirtais nuplėšti ir su numeriais, kuriuos tereikėjo įsivesti, čia buvo ir rausvu smeigtuku prisektas vokas su prierašu ,,Nukabink mane".

Dovydas tiesiog plėšte nuplėšė voką. Dabar tą braižą pažintų visur. Priešingai ne paskutinįjį, šį laišką jis bet kaip sugrūdo į kišenę mat vis nerimavo. Gal toji, rašanti laiškus, jį stebi? Gal ji specialiai palieka juos ten, kur būtent jis, Dovydas, rastų? O gal tai tik per daug dažnas atsitiktinumas? Dovydas nežinojo ir degė troškimu sužinoti. Lygiai toks pats noras liepsnojo jo viduje norint perskaityti laišką. Ką gi šįkart rašo nepažįstamoji?

Tačiau voko kol kas neatplėšė. Smeigtukas ir dalis popieriaus dar liko prisegtas prie lentos, tačiau Dovydui nerūpėjo. Jis lėtai pasuko parko link, priešaky bėgant mažam mišrūnui. Jeigu parke nebus žmonių, atsegs pavadėlį ir leis Reksui išsivolioti lapų krūvose. Jeigu bus – leis šūsnyse išsimaudyti tik su pavadėliu. Šunyčio laimei, žmonių nebuvo, tad lyg patrakęs gyvūnas dūko spalvotuose lapuose, kol švilptelėjęs šeimininkas neparvedė jo atgal į naujuosius namus.

Sveiki gyvi ir negyvi, neturiu ką pasakyt, žvaigždinkt ir komentuokit, iki kito susiskaitymo.