Tik ką tik aidėjo džiaugsminga juoko banga,
O dabar ją pakeičia staigi kurtinanti tyla
Su akis grubiai draskančia deginančia šviesa.
Netikėtai nusiaubusi viską Akimirka
Atrodo, sustabdo laiką ir mėgaujas
Siaubingai pažįstama, oro pavojaus sirena garsia.
Dangus tampa spalvų makalyne žavia,
Bet jei grožėtis pradėtum dabar
Taptum dar viena žmonijos pabaisa, deja.
Sutrikimas, skausmas ir ašaros žmonių veiduose
Ir baimė bei nerimas jų klyksmuose.
Štai dėl ko sustabdė Akimirka save.
Ir visai ne Mirtį reikia kaltinti čia.
Ir visai ne Dievą reikia kaltinti čia.
Mes patys kalti pradėję tragediją šią.
Tik tie, kurie stabdė ją dabar ilsisi danguje.
Taika.
Ar kada rasime ją?
Ar ji bėga nuo mūsų?
O gal mes vijamės ne ją?
Deja.
Dabar Taikos šalia nėra.
Tik dūmų rūkas,
Griuvėsiai,
Lavonai pelenuose,
Ir keli žmonės, išgyvenę tragediją šią.
Jei ne mes – to nebūtų.
Tas tiesa.
-3twas
YOU ARE READING
3twas Eiliuotos Mintys
PoetryTai trumpi mano (arba ne, bet bus parašyta) eilėraščiai. Eilėraščiai, kuriuos nevisada išeina surimuoti, todėl pagrinde vien baltosios eilės. Dauguma jų pilni laimės, svajonių ir geros nuotaikos. Kai kurie eilėraščiai labai įsimylėję, o kiti labai...
