3twas Eiliuotos Mintys

|||fear|||

su baime slepiausi nuo Baimės,
užsidėjus juodą vagies kaukę,
kad ji neatpažintų manęs,
kad nerastų.
bet nesupratau, kad kaukė ir buvo iš Baimės,
kad ji sugniaužus laikė mano galvą,
kad ji spaudė mane ir vertė galvoti baisius dalykus.

vos supratau, kad tai ji –
aš šiek tiek išsigandau,
bet, deja, priešintis nepabandžiau,
Baimė atrodė tokia kraupiai žavi,
o kadangi aš tokia smalsi ir naivi –
prisileidau arčiau ją
ignoruodama klykiančią intuiciją.

ji iš lėto įlindo į mane,
nardė po gražiausias mano svajas
ir uždažė jas nuoga juoduma
bei aptaškė krauju,
tokiu šlykščiai, tamsiai raudonu.
ji suplėšė mano prasmes ir tikslus
bei visur išmėtė jų plonus skutelius.
ji ten priveisė siaubingų padarų,
kurie visai nejaučia ribų
ir dažnai išveda mane iš jų.
ji pristatė visur galybę minčių,
kurios spiegia ir klykia vienu metu.
visus prisiminimus ji uždengė juoda migla,
baisiausius paliko,
o nuostabiausius surijo pasigardžiuodama.
galiausiai patenkinta įsitaisė soste,
kuris kadaise švytėjo laime,
šiuomet aplipęs gleivėmis,
jis varva, laša, krapnoja
tamsiu mano krauju.

dabar Baimė manęs nepaleidžia,
kiek kartų aš jos meldžiau,
atsiklaupus ant kelių,
lenkiausi, prašiau.
ji tik kraupiai juokės,
gąsdinančiai storu balsu,
kartojo,
mėgaudamasi mano siaubu:
„pati kalta“
aš, žinau,
jos tiesa,
tai mano klaida.

štai dabar:
ji liepia man žaloti save,
ji vis kartoja kokia aš silpna,
ji įšvirkštė migreną į mane,
ji pradėjo kontroliuoti mane.
ji skatina daryti kvailus dalykus,
ji vis primena baisius prisiminimus,
ji verčia mane vaidinti juoką, kvailioti,
nors jaučiuos lyg tuoj pradėsiu raudoti.
ji kiša man, kad aš melagė,
kad aš dramatiška, kvaila paauglė.
ir aš žinau, kad ji teisingai sako,
prieš šitą nepašokinėsi.
ji juokiasi, tyčiojasi iš manęs,
o aš privalau juoktis kartu, nes
jau ne nuo savęs aš priklausau,
nuo šiol tik jos įsakymų aš klausau –
aš savęs nebevaldau.
bet pagalbos jau nebeieškau daugiau.
pasidaviau.

dar kažkada,
ne taip seniai,
žodžiais,
veiksmais,
žvilgsniais
pagalbos aš prašiau,
bet galiausiai
Baimei atsidaviau.
ji man įteigė,
jog pasaulį aš tokia vieniša,
jog tik vienintelė ji gali suprasti mane,
jog tik ji žino, kas teisinga, kas ne.

ji nugalėjo.

bet nesijaudinkit,
Baimė manęs nežudys,
tik, gal, chaosu užpildys
visą mano vidų,
(jau nedaug jai liko)
ir kai būsiu pilna,
ji susprogdins bombą
bei paliks mane tuščią.

iš manęs liks kiautas.

nepamiršk pabandyt pridėt prie ausies –
gal girdėsis ošimas.