3twas Eiliuotos Mintys

they døn't knøw yøu, neither dø i

jie visi kartoja,
kad jie žino mane,
kad jie žino kur aš esu,
kur aš žengiu,
ką aš mąstau,
ką aš manau,
kaip aš galvoju,
apie ką aš svajoju,
ko gi aš noriu,
ko pakęst negaliu.

jie, atseit, žino geriau už mane,
nors nesvarbu, kad pati nežinau
kas esu, o kas ne,
ką mastau, ką manau...
„aš" išblanko
liko tik per ryškus „portretas" kampe.

jaučiuosi lyg būčiau sapne.
pasaulis, atrodo, lyg miglos plevėje.
kai stoviu snieguotame balkone
ir žiūrių tamsion padangėn
ar į žemę, šešėlių pilną,
kai mąstau, kaip aš jausčiaus nušokus,
kaip aš krisčiau,
ar gailėčiaus,
ar norėčiau atgal...
pasaulis atrodo tada
toks žavus ir ramus,
nors šiek tiek suterštas,
bet vis tiek tai sukelia jausmus
neapsakomai, keistai nuostabius:
laimė, džiaugsmas, bet sunkus liūdesys,
meilė, juokas, ramybė, ir žiupsniukas vilties -
visa ta maišatis
šiek tiek sušildo mane,
atgaivina,
atpalaiduoja,
bet vistiek -
aš lyg sapne.

kas skaitys visa tai -
tam atrodys kitaip.
tas nejaus to, ką aš
ten jaučiau, jis savaip
susikurs vaizdą to,
ką aš perduot bandžiau.

mes ypatingi,
bet tokie vieniši.
nors galbūt mes ir arti -
iš tikro siaubingai toli
ne kilometrais, o šviesmečiais
skaičiuoja tarpus tarp mūsų,
nors milimetrais arti,
mes fiziškai bebūsim.

„tu nesi aš
ir niekada nebūsi"