3twas Eiliuotos Mintys

i haven't føund a drøp

vanduo.
nerandu jo.
nei lašelio,
nei suknisto garo.
net nežinau ar noriu jį rasti,
tik voliojuosi smėlyje,
rašiklį suspaudusį rankoje:
harpūną.
juo naktim gaudau demonus
savo galvoj.

mano burna sausa.
atrodo pati subirsiu į smilteles.
mano galvoj rūkas,
toks šlykščiai sausas,
gal smėlio sukurtas?

kodėl guliu, paklausite,
nes bėgau,
bėgau dusdama,
nes pasirodė man,
kad šaltinis tolumoje yra.
bet pasirodo tai tik miražas.
miražas.
suknistas miražas,
dėl jo išnaudojau paskutinęs savo jėgas,
dėl jo pamečiau savo eitą kelią.

noriu rėkti arba vemti,
bet nėra nei balso manyje,
nei medžiagų mano organizme.
viskas blanksta,
akys merkias vis labiau,
vis labiau jos limpa.

pro miglą prisimenu kaip bėgau,
koks jausmas užplūdo...
viltis atrodė nutildė nuovargį,
o džiaugsmas net pakėlė lūpų kampučius
bei parodė dantis.
bet koks jausmas sunkus,
toks skaudus,
toli gražu nebuvo jis malonus,
jis suspaudė paširdžius manus.
kai suvokiau, kad vandens nebus,
nes miražas, gudrus...
išnyko.

kartu su viltim,
kartu su džiaugsmu,
su jausmais, šypsena,
net su skausmu -
išnyko.
paliko mane
vieną
dykumoj.
be lašelio vandens,
be suknisto garo.
neliko nė pėdsako
nei vilties,
nei vandens.
neturiu išeities.

pakylu nuo žemės sukaupus paskutines jėgas,
maniau jų neturiu,
na, bet šitam užteks.
pasisuku į smėlį,
atsiklaupus,
rankom į jį atsirėmus,
sustoju pagalvoti.

neilgai trukus atsiranda Agresija,
ta šlykštynė okupuoja mano visą kūną,
supykstu ant savęs,
supykstu ant visų,
ant dykumos,
ant smėlio,
ant vilties bei miražų,
visų.

pradedu kasti
pirštais.
agresyviai šalinu smėlį iš kelio.
kasu, kol kraujais paplūsta pirštai,
bet, deja, dydis dar netinka kapui.

kasu toliau,
neturiu kantrybės kasimui,
todėl dar labiau supykstu ant savęs.
nusprendžiu, kad esu verta bausmės,
kad esu verta skausmo.
nagais braukiu per savo odą apimta beprotybės jausmo,
drėskiu tol, kol ir ji kraujuoja.
isteriškai juokiuosi, nors iš akių tryška ašaros.
drėskiu kitur, dar ir dar,
kol visas kūnas tampa suteptas krauju.
dabar verkiu,
nes jaučiu, kad sustot negaliu.

klykiu, rėkiu,
skausme skęstu,
ir fiziškame,
ir emocionaliame,
ir dvasiškame.
nors, ką čia vaidinu,
vis tiek aš viduje tuščia.

toliau kasu,
veidą į smėlį kišu,
taip noriu numirti,
kad nieko nebegirdžiu,
nei žmonių artėjančių,
nei straigtasparnio ūžimo.

nuo nuovargio ir troškulio aš apalpstu,
o gal numirštu.
dievo antro varianto meldžiu.