3| Make Me Run More

563 54 13
                                    

Diena po dienos... Aš vis artėju prie pasidavimo krašto. Prisiminti jį pasidarė pats skaudžiausias dalykas mano gyvenime.

•••

Spėjo praeiti mėnuo kaip aš Seule, ir jau sugebėjau pasiilgti namų. Būnant čia be šeimos ir draugų jaučiuosi vieniša. Čia aš nieko nepažįstu, o naujų draugų neturiu.

Dabar aš lankau korėjiečių kalbos pamokas ir tiesą sakant man nelabai sekasi. Kai aš kalbu korėjietiškai atrodau siaubingai, aš net negaliu normaliai bendrauti su žmonėmis kvailai nenuskambėjus.

Praėjo dar tik kelios dienos kaip aš dirbu Big Hit kompanijoje. Atvirai sakant... Tai užknisa. Čia nėra gerų kolegų kurie elgtųsi su manimi gražiai, jie visi su manimi elgiasi blogai tik dėl to, kad aš iš kitur. Jie tik dar labiau man primena, kad aš čia pašalietė.

"Aloya, dar nebaigei savo darbo??? Praėjo jau dvi valandos, kodėl tu nesugebi savo darbo atlikti laiku"

Ir vėl ta pati mergina, Yoona. Ji sąmoningai mano vardą ištaria blogai. Pastaruoju metu visos merginos mane erzina specialiai, bet ji yaptingai. Jie visi daro taip, kaip daro ji, nes ji turtinga ir galinga.

Pradžioje nebuvo taip blogai, bet diena po dienos ir jie darosi blogesni. Bet dabar kai aš esu tik pradedančioji, privalau tvardyti save, kad tik nesuduočiau toms kalėms, kitu atveju mane atleis iš darbo.

Galvodama aš pažiūriu į lubas, kada gi aš galėsiu pamatyti BTS. Aš dirbu jų kompanijoje... Ir visa TAI aš įsivaizdavau visai kitaip. Maniau, kad bus labai smagu čia dirbti, galėsiu pamatyti korėjiečių, su jais bendrauti... Bet dabar kai jau esu čia, visi manęs nekenčia tik dėl to, nes esu kitokia.

Priežastis kodėl aš vis dar čia, labai paprasta, aš nenoriu tiesiog pabėgti. Man tiesiog nereikia jiems leisti manęs erzinti. Iš tiesų man net nerūpi kiti kolegos, tol, kol aš galiu padarysi savo darbą, gauti pinigus, nusipirkti maisto, kad išgyvenčiau man to užtenka. Mamai aš nieko nesakiau apie tai, aš nenoriu, kad ji jaudintųsi.

Su pasišlykštėjimo veidu Yoona vėl pasižiūrėjo į mane.

"Yah, kodėl tu neklausai vyresniųjų? Jeigu aš pasakysiu bosui apie tavo elgesį tu būsi atleista iš darbo, tad nebūk kaip tingi močiutė ir atlik savo darbą!"

Blet ta kalė, visi žino, kad savo darbą aš atlieku be priekaištų, ji tik nori mane išplūsti už nieką. Ir nėra taip, kad ji turi daugiau patirties, ar ką, ji tiesiog už mane vyresnė dvejais metais. Problema ta, kad jos statusas aukštesnis. Priduriant tai, kad ji šito pasiekė net ne savo pastangomis, gerai, kad jos tėvelis galingas.

"Žiūrėk Yoona, susirask kažką kitą ant ko galėsi rėkti, aš neturiu laiko klausytis tavo malamo šūdo"

Aš pasakiau tai... Bet man nederėjo... Dabar į mane visi žiūri taip, lyg būčiau žmogų nužudžius. Kai atsisukau pamačiau savo bosą stovintį čia pat. Šūdas... Jis girdėjo mane... Dabar aš atrodau kaip blogiukė.

"Aliah, man reikia su tavimi pasikalbėti, eik su manimi."

Sekiau jam iš paskos, iš jo balso galėjau girdėti, kad jis nebuvo manimi patenkintas.

"Aliah, aš girdėjau daugybę skundų dėl tavęs, bet į visą tai žiūrėjau pro pirštus, nes žinojau, jog tu dar tik pradedi čia dirbti, ir tau reikia priprasti. Bet dabar aš tikrai labai nusivylęs tavimi. Mane tikrai sukrėtė kai išgirdau kaip tu kalbi su savo vyresniaisiais. Džiaukis, tai tik įspėjimas, bet kitą kartą jei taip nutiks, nebus jokių įspėjimų, supranti?"

Lėtai pakėliau galvą, kad pažiūrėčiau jam į veidą.

"T-taip, suprantu."

Tai priežastis kodėl aš niekada nesiginu. Aš nesu pačioje geriausioje padėtyje, kiekvienas žodis kurį aš pasakysiu, bus panaudotas prieš mane. Šūdinai- štai kaip elgiamasi su tokias žmonėmis kaip aš. Štai kodėl vieną dieną... Vieną dieną aš tapsiu galinga verslo moterimi. Tada aš jiems parodysiu kaip viskas turi būti padaryta.

Jaučiuosi, kaip akyse kaupiasi ašaros, nuėjau į tualetą. Aš nekenčiu savo gyvenimo... Aš žiauriai nekenčiu šitos vietos! Aš nekenčiu visų čia esančiu žmonių!

Aš suklupau ant grindų, rankomis užsidengiau veidą, ir verkiau. Tai buvo pirmas kartas, kai nuo atvykimo aš verkiu Korėjoje. Man reikia išsiverkti... Kodėl taip vyksta... Aš buvau tokia laiminga, kai gavau šansą dirbti Big Hit kompanijoje, kodėl dabar taip nėra? Ką man daryti... Aš nekenčiu šios vietos, bet aš nenoriu pasiduoti... Dieve, viskas ko aš dabar noriu, tai pamatyti Bangtan... Tai vienintelis dalykas kuris pakelia man nuotaiką.

Galbūt aš niekada jų nepamatysiu, kompanija turi daugybę pastatų, tad, kad jie pasirodys būtent mano departamente, šansas mažytis.

Nusišluosčiau ašaras ir išėjau iš tualeto. Kelios merginos buvo čia stovėjo, žiūrėjo ir juokėsi, kai aš valiau savo ašaras. Aš nekreipiau dėmesio į tai, tiesiog ėjau į savo darbo vietą susidėti daiktų ir eiti namo. Jau buvo pakankamai vėlu, aš niekad taip ilgai neužsibūnu darbe.

Pasiėmiau savo daiktus ir išėjau. Salėse buvo taip tylu. Aš vis mąsčiau apie viską. Aš neleisiu, kad mane atleistų. Tai būtų didžiausias košmaras.

Man buvo bloga, aš tiesiog noriu namo. Eidama išgirdau garsus. Kas tai? Aš ėjau link tos vietos, iš kurios sklido garsas. Šiuo metu čia neturėtų būti žmonių. Darbas šiame skyriuje turėjo būti baigtas?

Garsas pasidarė aiškus, aš galiu girdėti vyro balsą. Bet jis nebuvo vienas. Aš taip pat girdžiu moters juoką ir šnabždesius. Vis artėjau, ir artėjau link garso. Kitas dalykas kurį išgirdau, tai buvo bučinių skleidžiamas garsas. Ew, ar žmonės tikrai daro tokius dalykus darbo vietoje, išsinuomokite kambarį.

Aš net nesistengiau pasižiūrėti kas ten vyksta, nes jau ir taip buvo aišku. Jau tada kai aš norėjau užsisukti ir išeiti, aš pamačiau vaikino sprandą priešais merginą, kuri buvo priremta prie sienos.

Jo nugara, jo plaukai... Jo marškiniai... Kodėl viskas atrodo taip... Aš priėjau arčiau, jog galėčiau įdėmiau pažiūrėti į tą vaikiną. Ir tada pamačiau... Aš sustingau ir stovėjau čia negalėdama pajudinti kūno. Staiga ašaros pradėjo riedėti mano skruostais, aš negalėjau normaliai kvėpuoti. Aš galėjau matyti tik jo nugarą, bet to man pakako, kad galėčiau jį atpažinti. Tai buvo jis. Tai Jimin.

Aš smukau ant grindų, nebegaliu tvardytis. Aš pamačiau Jimin... Aš mačiau Jimin, kuris bučiuojasi su kita mergina... Ne tik bučiuojasi, bet ir liečia ją, laižo ją... Taip pat kaip su manimi, mano sapne... Bet tikrovėje jis tai darė kitai merginai.

Ar tai liūdna realybė? Kur aš tik paprasta mergina, kuri niekad negalės jų pasiekti? Kodėl visi blogi dalykai nutinka tik man?

Aš klupėjau ant grindų visiškoje netvarkoje. Klūpėdama ant grindų klausiausi tų garsų kurie sklinda iš jų. Aš girdžiu Jimin... Šį kartą tai ne daina House of cards ar sapnai kuriuos turėjau. Tai buvo tikrovė.

Pažiūrėjusi atgal, aš galiu matyti merginos veidą.

Palauk...

Košmaras tuo nesibaigė. Nusivalau ašaras, kad įdėmiau pasižiurėčiau į merginą. Aiškiai galiu matyti. Aš negaliu patikėti tuo, ką matau... Lyg situacija ir taip nebūtų sudėtinga. Tai buvo ta, supista kalė, tai buvo Yoona!

Aš norėjau bėgti, aš norėjau bėgti kuo toliau. Tik kuo toliau nuo čia, ir niekada negryžti.

Matyti Jimin būnant taip arti merginos, žmogaus to, kurio aš nekenčiau labiausiai, vertė mane bėgti tolyn kaip tik galiu greičiau.

Aš atsitojau ir bėgau, bėgau taip stipriai! Bet ne į tą pusę į kurią turėčiau bėgti. Ne, šudas... Aš bėgu į blogą pusę... Aš nebėgau šalin, ne, aš bėgau link Jimin ir Yoonos. Aš bėgau taip stipriai, kol pasiekiau juos. Aš griebiau Yooną, ir iš visos jėgos sviedžiau ją į žemę. Ji krito ant grindų, ir garsiai sušaukė.

Šūdas. Ką aš padariau.

|=|=|=|=|=|=|=|=|=|=|=|=|

Sveiki visi 👋 Labai, labai, labai atsiprašau, kad taip ilgai neįkėliau dalies 🙏🙏🙏
Tikiuosi patiko, jei patiko⭐ Komentuokit 📖 Didelis AČIŪ už palaikymą ❤
Regards to BangtanFlowerBoys! 💋 Laukite kitų dalių 🔜 Fighting~

JiminieLT ❤

A Love To Fear || Jimin FF [18+] LTUTempat cerita menjadi hidup. Temukan sekarang