You.

×4×

-Ej, žinau gerą kavinę, kur galėtume nueiti, jeigu tu išalkusi...- nutęsiau ir žvilgtelėjau į Malia.-Bet aišku, jeigu tu pavargusi po kelionės...
-Juokauji? Aš tiesiog mirštu iš alkio.:- nusijuokė ji.

Atsidariau spintą ir išsirinkau plėšytus džinsus ir maikutę iki bambos. Atsistojau prieš veidrodį...pirmą kartą per tiek laiko, atrodau savimi. Tos pačios žibančios žalios akys, tie patys suvelti raudoni plaukai ir ta pati šypsena iki ausų, bet aš žinojau, kad kai ko trūksta. Ir to man trūks amžinai.

*Prieš mėnesį*

"Šitas vakarėlis - katastrofa"-pagalvojau ir nuėjau ieškoti savo draugų. Vakarėlis vyko Malios namuose, taigi nieko naujo, kad ji prisigėrusi miegojo ant sofos. Scott girtut girtutėlis flirtuoja su kažkokia nauja mokyklos mergina, o Dylan..Dylan dingo, kaip į vandenį. Jis žadėjo mane parvežti namo. Šunsnukis. Tikriausiai dabar su kažkuo glamžosi viršuje. Pasibjaurėjusi savo leisgyviais draugais išėjau laukan.

-Gal pavežti?-paklausė nepažįstamas vaikinas ir mane nežiūrėjo.

-Ne, mane parveš,-sumelavau ir pamačiau nusivylusį vaikino veidą.

Jis nuėjo šalin. Taigi aš greitai išsitraukiau telefoną ir paskambinau tėčiui.

-Klausau,- atsiliepė pavargęs balsas.

-Labas, tėti,- bandžiau atrodyti, kuo blaivesnė.

-Lydia?! Juk dabar ketvirta valanda ryto..-girdėjau supykusį tėčio balsą.

-Žinau, žinau. Tai gal gali mane paimti?

-Taip, žinoma, bet paskui mudu turėsime rimtą pokalbį. Taigi, pasakyk man, kur tu?- tėtis visada padėdavo tokiose situacijose.

-Malios namuose.

-Lauk manęs, tuoj būsiu.

Tėtis padėjo ragelį, o aš atsisėdau ant laiptų prie įėjimo. Iš vidaus girdėjosi tranki muzika ir apsvaigusių žmonių riksmai. Buvo šalta, bet nusprendžiau geriau pasėdėti čia, nei eiti vidun.

-Sveika,-šalia manęs nudribo girtas Dylan.

-Tu girtas ir dvoki,-pasiskundžiau.

-O tu drebi,-nusišypsojo ir apgobė mane savo marškiniais.

-Tu vistiek dvoki,-nusijuokėm ir jis apkabino mane. Taip tylėdami prasėdėjom kokį pusvalandį. Staiga suskambo telefonas. Tėtis. Buvau visai apie jį pamiršus.

-Tėti?

Tyla.

-Tėti, girdi mane?!-išsivadavau iš Dylan glėbio ir atsistojau.

-Myliu tave, mieloji....nesvarbu, kas nutiks prisi...- išgirdau slogų tėčio balsą, o paskui sekė mirtina tyla.

-Tėti!!? Kur tu?! Kas nutiko?!- išsigandusi šaukiau į telefoną. Jokio atsakymo. Jaučiau, kaip akyse pradeda kauptis ašaros.

-Kas nutiko?- išgirdau susijaudinusį Dylan balsą.

-Skambink 911!

-Kam? Kas atsitiko, Lydia?!

-Skambink!!-Šūktelėjau ir dar labiau pravirkau.

-Štai.

Pagriebiau telefoną iš vaikino rankų ir atsiliepiau.

-Laba diena. Kuo galėtume padėti?-išgirdau jaunos merginos balsą.

-Mano tėtis, manau....manau jis pateko į avariją!- mikčiodama atsakiau.

-Prašau pasakyti tikslią įvykio vietą,panele,- ramiai kalbėjo mergina.

-Hiker gatvė..tiksliau nežinau,- mūsų su Malia namus skyrė tik viena gatvė.

-Nusiunčiau padalinį į Hiker gatvę. Prašau palaukti,- mergina padėjo ragelį ir stojo tyla.

-Eime, paieškosim jo,- prabilo Dylan ir paėmė mane už rankos.

Atsisėdome į mašiną ir nuvažiavome tamsia gatve. Staiga pamačiau greitosios pagalbos automobilį. Mačiau, kaip į vidų įvežamas lavonas uždengtu veidu. Iššokau iš automobilio ir pamačiau ant žemės gulintį tėčio laikrodį, kurį jam padovanojo mama gimtadienio proga. Pribėgau prie lavonos ir atidengiau veidą. Jaučiau, kaip skruostais ritasi ašaros. Išbalęs tėčio veidas ramiai žvelgė į mane. Kritau Dylan į glėbį.

-Ne, ne, ne.....-murmėjau sau po nosim- Ne! Tai mano kaltė!

Spardžiausi Dylan glėby, bet jis manęs nepaleido. Negalėjau patikėti tuo kas nutiko..tai mano kaltė. Išsivadavau iš vaikino glėbio ir nubėgau link mašinos. Įsėdau į automobilį ir nuvažiavau, palikus Dylan bėgti iš paskos.

Privažiavus tiltą išlipau iš automobilio. Jaučiau, kaip ant veido pradėjo kristi šalti lietaus lašai. Suklupau ant šlapios žemės. Lietus maišydamasis su ašarom tekėjo mano oda. Skausmas draskė širdį. Atsistojau prie turėklų ir pažvelgiau į srauniai tekančią upę. Aš jų pasiilgsiu..jų visų.
Perlipau tilto turėklus ir įkvėpiau gaivaus vasaros oro. Staiga sau už nugaros išgirdau persigandusį riksmą.

-Lyds, nereikia! Prašau!

-Myliu tave, Dylan,- žinojau, kad viskas baigta. Turėjau tai pasakyti. Aš jį mylėjau taip stipriai, kad negalėjau to apsakyti, bet skausmas buvo stipresnis.

Rankos lėtai nuslydo nuo turėklo ir aš kritau į ledinį vandenį.