You.

×13×

Dylan

"Juoda orchidėja...Kaip aš mylėjau"-pasigirdo telefono skambutis. Kokio velnio? Iš kur pas mane šita daina?

-Ko nori, bulve,-pakėliau ragelį.

-Asile, aš tau palikau gal tūkstantį žinučių!-šaukė Malia.

-Kas nutiko?

-Tai dėl Lydios.

-Kas nutiko Lyds?-atsisėdau lovoje ir pirštais perbraukiau savo jau ilgokai neplautus plaukus. Ew. Jau butų laikas juos išplauti.

-Manau, turėtum atvykti į policijos nuovadą,-sumurmėjo mergina ir padėjo ragelį.

Užsimečiau pirmus po ranka pasitaikiusius marškinėlius ir pagriebiau automobilio raktelius.

Jau buvo šviesu. Greitai lėkiau Niujorko gatvėmis. Kas galėjo nutikti? Ar Lyds sveika? Mano galvoje sukosi begalė klausimų be atsakymų. Pastačiau automobilį šalia policijos nuovados ir nubėgau link pastato durų.

-Dylan, pagaliau!-mane pasitiko Malia.- Tu turi tai pamatyti.

-Kas nutiko?-paklausiau Lydios bylą tiriančio pareigūno.

-Šįryt gavome anonimišką pranešimą, -tarė pareigūnas.-Jame buvo vaizdo įrašas.

-Kas jame?-vis dar nieko nesuprasdamas paklausiau.

-Lydia...-liūdnai suniurnėjo Malia.

Pažvelgiau į kompiuterio ekraną. Vaizdo įraše matėsi du neaiškus siluetai ir...Lyds. Mergina gulėjo ant grindų, kol vienas iš siluetų, greičiausiai moteris, trankė ją beisbolo lazda.

-Šūdas!-sušukau ir trenkiau kumščiu į sieną.-Jau išsiaiškinot, kas jie?

-Ne.

-Ne?! O kas, jei jie tai darys ir vėl?!-šaukiau ant pareigūno.

-Susiimk, Dylan!-sušuko Lydios mama.

-O ką tu čia iš vis veiki?-suirzęs paklausiau.-Juk pati ją žalodavai! Dabar tai tiesiog daro kas nors kitas!

-Užsičiaupk, nes pati užčiaupsiu!

-Taip kaip užčiaupdavai savo dukrą?

-Aš nudėsiu tave, Dylan!

-O gal sugriausi mano šeimą? Ak, tiksliai, tu jau sugriovei!

-Abu liaukitės, nes iškviesiu apsaugą!-įsiterpė pareigūnas.

-Kas čia vyksta?-išgirdau pažįstamą moters balsą.

-Panele, šitie žmonės nenurimsta,-teisinosi pareigūnas.-Jau ketinau kviesti apsaugą.

-Dylan?-nustebusi atsisuko į mane moteris.

-Mama!-sušukau ir pribėgęs apkabinau.

-Brangusis, ką tu čia veiki?-paklausė mama ir pažvelgė į ponia Martin.-Ypač su šita moterim?

-Tai dėl Lyds.

-Kas ir vėl nutiko tai vargšai mergaitei? Juk ji ir taip jau pakankamai prisikankino,-tarė mama ir paniekinamai pažvelgė į moterį už manęs.-Ši kalė niekada neužmiršdavo jai gerai užploti.

-Ak, užsičiaupk,-suurzgė Natalie.

-Ką pasakei?-kilstelėjo antakius mama.

-Gal galime dramas perkelti namo?-ir vėl įsiterpė pareigūnas.

-Eime, sūnau,-tarė mama ir mes jau buvome be išeiną.-Eini kartu ar lieki, Malia?

-Lieku.

-Rimtai, Mal?-atsisukau į draugę.-Kokio velnio?

-Atsiprašau, Dylan,-sumurmėjo Malia ir mudu su mama išėjome.

-Taigi, kas nutiko Lydiai?-pakeliui į mamos namus paklausė ji.

-Ji... Ji pagrobta,-atsidusau.

-O dieve vargšelė!-suriko.

-Ką veikei policijos nuovadoj?-bandžiau pakeisti temą.

-Įsidarbinau čia,-suniurnėjo vis dar jaunai atrodanti moteris.

-Tai padėsi mums su Lyds byla?-su viltimi paklausiau mamos.-Tas faras niekam tikęs.

-Pabandysiu gaut jos bylą, bet padėsiu kuo galėsiu,-nusišypsojo.

Sustojome prie aukšto gyvenamojo pastato.

-Atvykome!-šūktelėjo mama.

-Tai tu čia gyveni?

-Nuo pat tada, kai sužinojau apie tėtį ir Natalie,-tarė mama.-Atleisk, kad tave palikau, Dylan.

-Tai buvo vos porą mėnesių,-nusišypsojau.-Beje, turėjai savų priežasčių. Tėtis yra tikras šunsnukis.

-Bet tai ne priežastis, kodėl turėčiau tave su juo palikti.

-Viskas man gerai, mam.

-Beje, jeigu čia liksi, tu turėtum pradėti lankyti mokyklą.

-Gerai.

-Eime vidun,-tarė mama ir mes įėjome į neįtikėtinai gražius namus.

Sienos buvo dramblio kaulo spalvos su milžiniškais langais. Kambarį puošė nuostabaus grožio antikinės kolonos. Svetainėje stovėjo daili sofa su arbatiniu staliuku.

-Matau tu negedėjai,-nusijuokiau.

-Oj patikėk manimi, negedėjau.-nusišypsojo mama.-Štai tavo kambarys.

Kambarys taip pat kaip ir svetainė turėjo baltas sienas ir didžiulius langus. Per vidurį stovėjo plati lova, o prie sienos stovėjo darbo stalas su staline lempa.

-Jis nuostabus. Ačiū,-padėkojau ir išsiėmiau kompiuterį iš kuprinės.

-Na, rodyk man tą vaizdo įrašą,-tarė ir atsisėdo šalia.