You.

×17×

-Dylan!-laiminga sušukau ir pasileidau bėgti balso link.

Pamiršusi skausmą bėgau tamsiu mišku. Nebejaučiau nei skausmo, nei baimės tik viltį bei džiaugsmą. Gal viskas bus gerai? Aš tikėjau, kad dar nežinau kaip, bet viskas ir vėl stos į vėžes. Gal jau be tėčio ir mamos, bet stos. Staiga sustingau išgirdusi šakų traškėjimą už nugaros. Atsisukau ir pajutau ašarą riedant mano skruostu.

-Štai tu!-nusijuokė į mane ginklą atkišęs vyriškis, kurį Allison buvo pritrenkusi šaka.

Aš pasileidau bėgti, kur tik mano akys užmatė, o vyras iš paskos. Pušies šaka užkabino mano žaizdą ir aš surikau iš skausmo, bet nesustojau. Kraujas ėmė tekėti mano rankomis žemyn. Ašaros užtvindė mano akis ir kelias darėsi neaiškus. Bandžiau jas sulaikyti, bet nesėkmingai. Po kelių akimirkų mano kojos užkliuvo už kažkokios išlindusios šaknies ir aš suklupau.

-Prašau nereikia,-beviltiškai sušnabždėjau. Gal prieš kelias valandas būčiau lengvai pasiaukojusi vardan Allison, bet dabar aš noriu gyventi. Noriu baigti mokyklą, pasenti, pamatyti kaip auga mano vaikai, aš noriu būti laiminga.

-Tavo mama nori tavęs mirusios,- tuo besimėgaudamas tarė vyras.-Aš tik vykdau nurodymus,-atmestinkai lyg tai darytų kasdien nukreipė pistoletą8 man į galvą.-Iš tikrujų stebiuosi, kad tu dar nenukraujavai pati. Man būtų mažiau vargo.

-Aš paprašysiu tik vieno dalyko ir tada galėsi su manimi daryti ką tinkamas,-sumurmėjau.-Neleisk mamai nuskriausti mano draugų. Tarp jų ir Allison.-paprašiau.

-Turi omeny, savo sesers?

-Ką?-visiškai sutrikusi paklausiau.

-Tavo tėtis permiegojo su kita mergina, kol buvo su Natalie. Ta merginą pastojo ir susilaukė dukters, bet ji mergaitės nenorėjo taigi, tavo tėtis tave pasiliko. O po metų ta pati mergina susilaukė dar vienos dukters su kitu vyru ir pavadino ją Allison,-rūpestingai papasakojo vyras.-Manau, prieš mirtį turėtum tai žinoti.

Mano rankos nusviro ir aš jaučiau, kaip mano visas pasaulis sugriuvo prieš mano akis. Tai paaiškina, kodėl manęs niekada nekentė mama. Manęs atsižadėjo tikroji mama, kita nori mano mirties. Mano gyvenimas tikrai nebuvo rožėm klotas...Bet gal dabar bent gausiu pamatyti tėtį. Gal Allison nepažinojau lyg sesers, bet ji buvo žmogus, kuris man neleido pasiduoti per šias kelias dienas. Ji nenusipelnė mirti.

-Prašau neskriausk Allison!-su ašaromis akyse rėkiau.-Ji nieko nepadarė!

-Ji turėtų džiaugtis, ji bent kam nors rūpi,-nusišypsojo tas psichopatas.-Priešingai nei tu, mano brangioji,-tarė vyras ir užtaisė ginklą. Jis sako tiesą. Paskutinį kartą pažvelgiau į naktyje ošiantį mišką, lėtai užmerkiau akis ir laukiau šūvio.

-Rūpi,-išgirdau kažką tariant ir pasigirdo šūvis.

Nustebusi, kad aš dar gyva, atmerkiau nuo ašarų raudonas akis. Vyras, kuris laikė į mane nutaikęs ginklą, dabar nejudantis gulėjo ant žemės, o šalia jo stovėjo susivėlęs vaikinas su pistoletu rankose.

-Tu gyva...-lyg sau sumurmėjo Dylan ir ant jo veido nušvito skaisti šypsena.

-Dylan!-iš laimės sušukau ir puoliau vaikinui į glėbį.

Dylan suspaudė mane savo tvirtam glėby ir pakėlė mane nuo žemės apsukdamas ratu. Įsikniaubiau vaikinui į krūtinę ir jis atrėmė savo smakrą man į viršugalvį, lyg nenorėtų, kad pabėgčiau.

Dylan

Jaučiau kaip ji šypsosi ir tai mane nuramino. Tą akimirką aš kai ką supratau. Aš ją mylėjau. Nežinau kaip ar kodėl, bet mylėjau. Mylėjau jos šypseną, jos juoką, aš mylėjau viską.

Paglosčiau jos raudonus plaukus ir Lydia pakėlė savo žalias akis.

-Dylan, dėl to ką sakiau tą vakarą...-liūdnai sumurmėjo mergina ir aš supratau apie ką ji kalba.

-Viskas gerai,-nusišypsojau.

-Aš tave myliu, Dylan,-pažvelgė man į akis raudonplaukė.

-Lyds...

-Palauk, leisk man pabaigti,-tarė Lydia.-Man nerūpi, kad tu nejauti to paties. Aš tik norėjau, kad tu žinotum.

Pridėjau delną prie jos dailaus veido ir nuvaliau ašarą. Jaučiau kaip ji drebėjo mano rankose. Nebeištvėręs, pasilenkiau ir suglaudžiau mūsų lūpas. Švelniai ją bučiavau ir po kelių akimirkų ji atsakė į mano bučinį. Staiga mergina atšlijo ir klausiamai į mane pažvelgė.

-Kas čia buvo?-paklausė Lyds.

-Ar tikrai turėsiu tai sakyti?-nusijuokiau, bet raudonplaukė vis dar varstė mane klausiamu žvilgsniu.-Aš myliu tave, Lyds.

Ji nusišypsojo ir jos skruostuose atsirado mielos duobutės. Staiga aš žvilgtelėjau į savo ranką, ši buvo kraujuota, bet kraujas buvo ne mano.

-Lydia!-persigandęs sušukau.

-Kokia aš laiminga, kad tu mane radai,-šypsojosi raudonplaukė ir po kelių akimirkų susmuko mano rankose.