You.

×10×

Lydia

Prie durų stovėjo pietūs. Kartoninėje lėkštėje gulėjo viena supelijusios duonos riekė, o šalia vienkartinėje stiklinėje teliuškavo įtartinai atrodantis vanduo. Alkis neimė taigi, paėmiau atneštą vandenį ir išpyliau į tualetą. Ant nedidelės kriauklės vis dar gulėjo senas tėčio laikrodis. Nesiryžau jo iš ten paimti, nes kiekvieną kartą, kai ledinis metalas prisiliečia prie mano odos mintyse ir vėl matau tėtį dėvint šitą prakeiktą daiktą. Ugh. Kaip man jo dabar reikia! Bet dabar ne laikas verkšlenti, turiu rasti būdą iš čia dingti. Stiklinę pripildžiau vandeniu iš krano ir atsigėriau. Greitai išlėkiau iš nedidelio kambarėlio ir užtrenkiau jo duris. Nenoriu matyti to laikrodžio, bent jau kol kas.

Kambaryje buvo vėsoka, bet nieko kas padėtų sušilti šioje skylėje nėra. Kiaurą naktį mane krėtė drebulys bei kankino košmarai. Nebuvo maloniausia naktis.

Nusliūkinau link tamsios kambario sienos.

-Allison?-tyliai sušnabždėjau prigludusi prie mus skiriančios sienos.-Jau pabudai?

Švelniai patuksianau, bet vis dar jokio atsakymo. Išgirdus tylius žingsnius link mano durų, pajutau kaip mano širdis nusirito į kulnus.

-Ko tau reikia?!-rėkiau ant žmogaus esančio už šio kalėjimo durų.-Kam aš tau?!

Staiga išgirdau slogų mamos balsas ir puoliau prie durų.

-Mama!-šaukiau.-Mamyte, aš čia!

Bet greičiausiai man tik pasigirdo, nes toliau sekė mirtina tyla...Jutau akyse besikaupiančias ašaras. Prisiglaudžiau prie senų durų ir lėtai nuslydau žemyn.

-Noriu namo...-pro ašaras tyliai sau tariau.

Dylan

-Manau, mes čia jau buvome,-murmėjo Malia.-Mes jau išnaršėme visą Niujorką, Dyl.

-Tai ką tada siūlai?-suirzęs paklausiau.

-Nežinau, bet važinėdami ratais mes jai nepadėsime.

-Žinau, aš tiesiog negaliu sėdėti rankų sudėjęs, kai žinau, kad Lyds yra užrakinta kokiam nors rūsyje. Prisiekiu, kad užmušiu tą šunsnukį, kuris šitaip pasielgė!

-Mielai prisijungsiu!-tarė Malia.-Stabdyk, asile!

Staigiai sustabdžiau automobilį ir sužiūrau į gatvelę priešais mus.

-Sveikučiai, nenaudėliai!-šūktelėjo vaikinas stovintis priešais mašiną.

-Scott!-sušuko Malia ir iššoko iš automobilio.

-Oo, mūsų mažylis atvyko!-tariau priėjęs prie draugo.

-Tik nevaidink, kad nesidžiaugi mane matydamas!

-Ką čia veiki? Juk sakei tavęs neišleis.

-Juk, Lydia ir mano draugė! Duh. Teko truputį pasitarti su tėvais, bet su sąlyga, kad lankysiu čia mokyklą išleido. Patys turi krūvą problemų,-tarė draugas.-Beje, ar sužinojot ką nors naujo?

-Kol kas, nieko,-atsiduso Malia.

-Sudaužysiu tam tipui snukį, kai tik sužinosiu, kas taip pasielgė su mūsų mažąja raudonplauke,-suurzgė Scott.

-Stok į eilę,-pavarčiau akis.

-Bet gal jos jau nebėra?-netikėtai tarė Scott.

-Ką?!-sušukome abu su mergina.

-Aš tik pasakiau, ką visi galvoja!-truktelėjo pečiais Scott.

-Kas su tavimi daros, Scott?!-pyktelėjusi sušuko Malia.- Gal tu pakvaišai?

-Ko jūs kimbat?! Aš tik paklausiau,-teisinosi vaikinas. Lydia ir Scott niekada puikiai nesutarė, bet niekada nemaniau, kad jis toks...

-Ką tu čia veiki, Scott?-supratęs, kad tikrai ne dėl Lyds, paklausiau.-Tau Lydia net nerūpi!

×××××

Labaiiii trumpaaaa dalis😂 kaip ir sakiau neturiu minčių taigi, džiaukitės ką gaunat😧💕