You.

×16×

Kiek įkabindamos lėkėme pušų apaugusiu mišku. Raudona vakaro saulė leidos kažkur toli už miško. Ten kur nėra skausmo ir liūdesio. Vieta, kur viskas lengva, vieta, kur yra tėtis... Bet kol galiu, aš dar pasiliksiu čia. Nežinau, ar ilgam, bet čia mano namai. Dar nežinau, kur ar su kuo. Bet tikiuosi, dar turėsiu galimybę tai išsiaiškinti.

-Galime trumpam sustoti?-žvelgdama į tolumoje žvilgančią saulę, tyliai lyg nenorėdama jos pažadinti, paklausiau šalia bėgančios tamsiaplaukės.

-Dar truputėlį, Lydia,-alsuodama tarė mergina.

-Prašau, Allison,-maldavau ir pažvelgiau į ją vilties pilnomis akimis.

-Tiek to,-sumurmėjo.

-Ačiū!-nudžiugau ir lyg mažas vaikas nubėgau link vietos iš, kurios geriausiai matėsi saulėlydis.

Atsiklaupiau ant spyglių nuklotos miško žemės ir pažvelgiau į paskutinį šviesos spindulėlį, kuris jau buvo beveik pasislėpęs miško glūdumoje.
Man sugrįžo begalę atsiminimų. Tiek gerų, tiek blogų. Nuvijau bloguosius ir panirau į vieną iš maloniausių gyvenimo atsiminimų.

*Prieš 10 metų*

Man buvo vos septyneri metai. Tais metais vasara buvo labai šilta, taigi su tėčiu nutarėme dviese praleisti šiek tiek laiko gamtoje.

-Tėti, rodos man kažkas užkibo!-laiminga sušukau ir tvirčiau suspaudžiau tėčio pagamintą meškerę.

-Na, katinėli, ištrauk mūsų vakarienę!-nusišypsojo tėtis ir pabučiavo man į viršugalvį.

-Jau beveik!-nudžiugau ir atsistojau nuo tėčio kelių.-Pažadu, didesnės žuvies net nesi matęs!

Po kelių sekundžių iš vandens išniro prie siūlo prikibęs, senas batas. Tėtis pamatęs ašaras mano akyse, pasisodino mane ant kelių ir tarė:

-Katinėli, neverk,-guodė tėtis ir nuvalė ašaras nuo mano skruosto,-Jei tu liūdėsi, tada aš ir Kukulis irgi liūdėsim,-tėtis paėmė mano pliušinį paršiuką ir patempė lūpą.

-Na, gerai,-įkvėpiau oro ir paglosčiau rausvą žaislą.-Neverk, Kukuliuk.

-Spėk, ką aš paėmiau iš namų?-nusišypsojo tėtis bandydamas mane išblaškyti.

-Ką?-susidomėjusi atsisukau.

-O gi, tavo mėgstamiausių bulvių traškučių!-Džiugiai sušuko tėtis ir aš laiminga suplojau rankomis.

-Mama nepyks?-susirūpinusi paklausiau.

-O mes jai nesakysim!-tėtis primerkė man akį ir pakštelėjo į viršugalvį.

*Dabar*

Ilgiuosi jo kiekvieną dieną.

-Ką man dabar daryti, tėti?-sušnibždėjau žiūrėdama į jau beveik nusileidusią saulę.

-Ką darai?-atėjusi paklausė tamsiaplaukė.

-Nieko ypatingo,-nusišypsojau ir atsistojau nuo šaltos žemės.-Eime?

-Galim,-tarė Allison ir mudvi nužingsniavome įsivaizduojamu miško takeliu.

Po kelių valandų mišką uždengė nakties skraistė ir mūsų akys nebeatskyrė žemės nuo dangaus.

-Manau, reiktų užsikurti laužą,-sumurmėjo mergina ir mačiau, kad ši dreba iš baimės.

-Bijai?-nusijuokiau. Buvau pratusi vaikščioti naktiniu mišku su tėčiu taigi, tai man didelės baimės nekėlė.

-Truputį...

-------

Po kelių akimirkų mes turėjome puikiausią laužą. Tam pasitarnavo mano skautų stovyklos įgudžiai ir Allison stiprios rankos malkoms nešti. Abi susėdome aplink šiltą liepsną ir žvelgėme į ugnį.

-Papasakok man apie savo tėvus,-nutraukiau tylą.

-Jie nuostabūs,-nusišypsojo Allison.-Tėtis advokatas, o mama darželio auklėtoja. Labai jų ilgiuosi... O tavo?

-Tėtis dirbo Mercy West ligoninėje. Labai mėgo gamtą ir mudu dažnai praleisdavome laiką čia,-panirusi į prisiminimus tariau.-Na, o mama... Pati žinai.

-Ak, pamiršau,-sutriko mergina.-O kur tavo tėtis dabar?

-Miręs,-tariau ir tarp mūsų stojo mirtina tyla.

Skausmas pilve ir vėl atgijo. Jaučiau, kaip iš žaizdos ir vėl ėmė sunktis kraujas.

-Kiek laiko manai, dar jis laikys?-paklausiau draugės ir pežvelgiau į krauju permirkusį mamos megztinį.

-Lydia...-lyg apgailėstaudama atsiduso Allison.

-Žinau, žinau mano gyvenimas suknistas,-nusijuokiau, nors pati nežinojau, kas čia juokingo.

-Tau tikrai nesiseka...-Vis dar liūdnai lyg ne man, o jai nesisektų kalbėjo mergina.-Ką darysi, kai iš čia ištrūksi?

-Jeigu ištrūksiu, tikriausiai grįžčiau namo, į Kalifornij,-gerai pagalvojusi atsakiau.

-Jeigu, neturi, kur likti, gali likti pas mus!-laiminga sušuko tamsiaplaukė.-Mama mielai tave priimtų.

-Labai ačiū, Allison, bet nemanau, kad tavo mama norės priimti dukrą moters, kuri tave pagrobė,-liūdnai nusišypsojau.- Gęsta laužas. Nueisiu atnešti daugiau šakų.

-------

Lėtai sliūkinau spyglių nuklota žeme. Aplinkui buvo tamsu, lyg durk į akį. Rankose nešiau kelias miške surastas šakeles.

-Lyds!-išgirdau pažįstamą balsą kažkur miško gilumoje.

-Dylan!-sušukau ir pasileidau bėgti balso link.