You.

×5×

*Dabar*

-Greičiau, Lydia! Aš mirštu iš bado,- zyzė Malia.

-Gal jau baigsi? Aš tuoj,- šukuodamasi plaukus atsakiau.

-Taip, jau sakei prieš pusvalandį!- už durų šaukė draugė. O aš tik nusijuokiau.

-Palauk dar truputį, jau nedaug liko.

Išgirdome skambutį į duris.

-Aš atidarysiu,- suurzgė Malia ir nusileido laiptais žemyn. Paskutinį kartą pažvelgiau į veidrodį ir pravėriau vonios duris. Įdomu, kas atėjo...Širdį persmelkė baimė, jog tai Dylan.

Staiga išgirdau garsų riksmą ir greitai nubėgau pas draugę.

Ant mano namų slenksčio gulėjo leisgyvės merginos kūnas. Priėjau arčiau ir pažvelgiau į išbalusį veidą.

-Nina!-sušukau. Tai negali pasikartoti! Nebegaliu prarasti man brangių žmonių.

Mergina gulėjo kraujo klane, o jos atmerktos akys buvo persmelktos skausmo. Skruostais pradėjo riedėti ašaros. Suklupau prie tikriausiai jau nebegyvos merginos ir patikrinau pulsą. Labai silpnas, bet yra. Tolumoje girdėjau Malijos balsą. Ji greičiausiai skambino greitajai, o aš tik sustingusi sėdėjau prie mirštančios draugės. Pridėjau rankas prie merginos žaizdų ir pabandžiau sustabdyti kraujavimą. Bet kraujo buvo per daug ir jis sruvo per greitai. Nebežinojau, ar draugė dar gyva.

Po minučių, o gal valandų išgirdome sirenas. Prie Ninos pribėgo keli raudonai apsirengę vaikinai ir įnešė ją į automobilį. Aš atsisėdau šalia ir paėmiau merginos ranką. Ši buvo šalta it ledas.

Malia apkabino mane ir sušnibždėjo:

-Viskas bus gerai, pažadu.

Laukiamajame praleidau kelias valandas. Nina operacinėje, jie sakė, kad ji buvo smarkiai subadyta kažkokiu smailu daiktu.

-Pažinojai ją?- paklausė Malia.

-Nedaug, bet ji buvo vienintelė mano draugė čia...

-Jūs Ninos Smith pažįstama?- ramiai teiravosi chirurgas.

-Taip. Kaip ji?

-Nina patyrė rimtų sužalojimų, bet dabar ji stabili,-išgirdus vyro žodžius, man lyg akmuo nuo širdies nusirito.

-Kada galėsiu ją aplankyti?

-Deje, šiuo metu ją gali lankyti tik šeimos nariai,-tarė vyras ir nuėjo šalin.

Pažvelgiau į ant suoliuko sėdinčius sutuoktinius. Ninos tėvai. Vyras laikė moterį savo glėbyje, kol ši graudžiai verkė. Mačiau, kaip prie jų prieina tas pats chirurgas ir Ninos tėvai greitai įbėgo į palatą.

Lėtai nužingsniavau link tualeto.
Apsižvalgiau. Atsiminiau savo paskutinį vizitą ligoninėje. Tai buvo po tėčio mirties. Nors ši ligoninė ir šimtais kilometrų toliau nuo senosios, bet visos ligoninės savaip panašios. Jos visos persmelktos skausmo ir liūdesio.

Pažvelgiau į veidrodį. Atrodžiau sugniuždyta: suvelti plaukai, kraujuoti drabužiai ir nuo ašarų raudonos akys.

-Mieloji...-išgirdau balsą už nugaros.

-Mama!-puoliau mamai į glėbį ir pravirkau.

-Ššš...ramiai. Viskas bus gerai. Jai viskas bus gerai,-nepaliaujamai kartojo mama.-Važiuojam namo. Sugrįšim rytoj.

Aš tik linktelėjau galva ir nupėdinau link mašinos.

-Mama, šiandien pas mus liks Malia. Tu nieko prieš?-buvau visai pamiršusi draugę.

-Nežinojau, kad ji Niujorke. Bet žinoma, tau jos prireiks,-pasakė mama ir pakštelėjo man į pakaušį.

Prie mūsų pribėgo Malia ir atsisėdo į sėdynę šalia manęs. Mano galva lėtai nusviro ant draugės peties ir ši mane apkabino. Mintyse vis dar stovėjo mirštančios Ninos vaizdas. Kas taip galėjo pasielgti ir kodėl paliko ją šalia mano namų? Bet tai buvo klausimai, kuriems neturėjau atsakymo. Svarbiausia, kad ji gyva, o likusią dalį išsiaiškinsiu rytoj. Greitai akyse pradėjo darytis tamsu, kol galiausiai užmigau.

×××××××××××

Štai šiek tiek trumpesnė dalis, bet pastaruoju metu nelabai turiu laiko.
Nepamirškit voteee🌹