You.

×15×

-Velnias!-sušuko Allison.-Ką mes dabar darysim, Lydia?

-Tylėk,-užčiaupiau draugę ir pabandžiau atidaryti grotas. Šios paprastai atsivėrė, nes tikriausiai kažkas pamiršo jas užrakinti.-Rimtai, Allison?-nusijuokiau.

-Whatever,-sumurmėjo mergina.-Eime.

Greitai išlipau iš tamsios, šaltos, morgą primenančios skylės ir įkvepiau gaivaus laisvės oro. Apsižvalgiau. Mudvi stovėjome pušų prieglobstyje. Mus supo tankus, šiek tiek bauginantis miškas. Kiek žinau Niujorke tokių miškų nėra, o jei ir yra tai jame tikrai nestovi baisus, fabriką primenantis pastatas. Taigi, kur po velniais mes esame? Mano nugara nubėgo šiurpas.

-Kur me...-Allison pertraukė kažkokio vyro riksmas.

-Bėgam,-staigiai tariau ir pagriebiau merginą už rankos.

-Kur?

-O koks dabar skirtumas?-alsuodama paklausiau.-Bet kur geriau nei čia.

-Tavo tiesa,-pritarė tamsiaplaukė ir mudvi pradėjome bėgti greičiau.

Staiga pajutau didžiulį skausmą vietoje, kur buvo žaizda. Skausmas greitai pasiglemžė kiekvieną mano kūno lopinėlį iki pat pirštų galiukų. Jis lėtai, bet nesustabdomai skaldė mano viltis iš čia pasprukti gyvai. Mano jau ir taip pavargusios kojos manęs nebeklausė ir aš suklupau nusitempdama Allison kartu.

-Lydia!-persigandusi suriko mergina.

-Aš nebegaliu,-pasidavusi suniurnėjau.-Bėk.

-Aš nepaliksiu tavęs!

-Paliksi,-nusišypsojau.-Man viskas bus gerai.

-Ne!

-Bėk, Allison!-pyktai surikau.

-Aš..Aš,-sumikčiojo su ašaromis akyse.

-Bėk!

Allison supratusi, kad nieko nebegali padaryti stipriau suspaudė mano ranką ir tyliai sumurmėjo:

-Sudie, Lydia.

-Atgal į laisvę?-pakartojau neseniai ištartą frazę.

-Atgal į laisvę,-paskutinį kartą nusišypsojo tamsiaplaukė ir nubėgo į miško gilumą palikdama mane klupėti ant spyglių nuklotos žemės. Atsiguliau ir pažvelgiau į ryškiai žydrą dangų, kurio nedengė nė vienas debesėlis.

-Tai ką, tikriausiai čia viskas,-tariau sau ir nusišypsojau. Gal ne viskas taip blogai kaip atrodo. Tikuosi, kad Allison sveika grįš namo pas savo šeimą. Staiga man į galvą toptelėjo, kad vis dar neišsiaiškinau, kodėl ji ten buvo. Tai lyg mane partrenkė. O kas, jei mama smogs ir vėl?

-Nepabėgsit, mergaitės!-išgirdau storą vyriškio balsą tolumoje. Šūdas.

Mane lyg užplūdo energija, kurios nesitikėjau, kad dar turėjau savyje likusios. Pagriebiau pirmą po ranka pasitaikiusią šaką ir prisiverčiau atsistoti ant kojų. Skausmas ir vėl užplūdo mano visą kūną, bet nustūmiau jį šalin. Jeigu neišsigelbėsiu pati, tai bent išgelbėsiu Allison. Atsistojau už storesnės už kitas pušis ir bandžiau išlaikyti pusiausvyrą.

-Panele Martin, žinau, kad jūs toli nenuėjote,-girdėjau juokiantis tą man pasišlykštėjimą keliantį vyrą.-Kū kū!

Išlindau iš savo kuklios slėptuvės ir jau ruošiausi tam šlykštynei vožti, bet išvydau ant žemės gulintį, nejudantį vyriškį.

-Allison?-pažvelgiau į persigandusią merginą su šaka rankose.-Ką tu čia darai?

-Manei, kad taip lengvai tave paliksiu?-nusišypsojo ir aš puoliau jai į glėbį.-Eime, kol tas šunsnukis nepabudo.

Allison apsivijo ranka aplink mano liemenį ir mes greitai nubėgome pušimis apaugusiu mišku. Mano širdį užplūdo viltis. Nežinau kaip, bet aš jaučiau, kad mums bus viskas gerai.

Dylan

Peržiūriu vaizdo įrašą gal tūkstantąjį kartą, bet šį kart mano dėmesį patraukė žodžiai, kurie išėjo iš Lydios lūpų. Įrašas buvo begarsis, o mano skaitymo iš lūpų įgudžiai buvo tragiški. Bet po kiek laiko supratau. Mama?! Lyds sakė "mama?!"! Aš tą kalę užmušiu!

-Dylan, kur eini?-man bėgant pro duris sunerimusi paklausė mama.

-Sutvarkyt vieno reikalo,-išrėžiau ir išbėgau iš namų.

-------

Įsiveržiau pro neužrakintas namų duris.

-Ko nori, Dylan?-sutrikusi paklausė ant sofos gulinti moteris.

-Kur Lyds?-pyktu balsu paklausiau tos kalės.

-Tikriausiai nukraujavo kokiam nors užkampy,-lyg niekur nieko nusišypsojo Natalie.

-Kalė!-surikau ir vos susitvardžiau netrenkęs jai kumščiu į baisią jos marmūzę.

-Žinau,-tarė moteris ir lyg mažas vaikas suplojo rankomis.-Pagaliau, galiu pasakyti, kad mano gyvenimo tikslas įvykdytas.

-Aš tave įduosiu policijai.

-Ir kokiais gi įrodymais tu remsies?-nusijuokė.-Kvailu vaizdo įrašu?

Vos tvardžiausi jos nenudėjęs. Nebūtų sunku. Ta kalė to nusipelnė. Suėmiau jos kaklą ir pradėjau smaugti.

- Pensilvanijos valstija, Arganos miškas , apleistas popieriaus fabrikas,-sušniokštė moteris ir aš ją paleidau.-Važiuok. Gal ji dar gyva.

Kad ir kaip norėjau, kad ta šiukšlė už viską atsiimtų, dabar svarbiau buvo Lyds gyvybė.

×××××

Heyy🖤 Jau 500 peržiūrų! Ačiū visiems, kurie skaitot ir balsuojat! Vote!

P.S. toks miškas kaip "Arganos" neegzistuoja.